Menininkas

Diena buvo tokia, kaip visos kitos prieš tai buvusios- rami, saulėta, džiuginanti savo gaivumu, pavasarišku judrumu... Bent jau mes taip galvojome.
Aš nuo pat ryto rūpinausi savo namo šaknimis- jos buvo šiek tiek pavytusios, negavusios pakankamai drėgmės. Turbūt todėl man naktį sapnavosi tokie keisti ir nemalonūs sapnai. Gerai, kad jie iš viso sapnuojasi...
Apkasiau šaknis žemėmis, tada nuėjau į daržą pasižiūrėti, ar neišdygo mano pirmieji žirniai.
- Svirply, ar matei Pokštininką? - riktelėjo man senis Kaplius iš kaimyninio baobabų guoto.
- Ne. - burbtelėjau. - O kas nutiko?
Pokštininkas buvo menininkas- gigantomanas. Daugelis jo nesuprato, nors ir žavėjosi jo keistomis idėjomis. Kas nematė jo penkių kilometrų aukščio akmeninio kumščio? Nepamatyti neįmanoma, nes kūrinio krumpliai visą laiką kyšo virš baobabų viršūnių... Arba Meilės Jūra, kurią jis sukūrė Acho kalno viršūnėje- ten įsimylėjėliai kas dieną traukia pasigalynėti su amžinosiomis srovėmis...
Keistuolis tas Pokštininkas, niekas niekada taip ir nežino, ką jis iškrės kitą dieną.
- Vėl dingo. - numojo Kaplius. - Kas tavo baobabo šaknims?
- Padžiūvo. Nieko tokio, vakare atsigaus. Kaip tavo namas laikosi?
- Žaliuoja... - Kaplius atsisėdo ant samanoto kelmo ir beveik vizualiai pamačiau, kaip jis pasimėgaudamas traukia samanų gaivią energiją. Reiks ir man šiandien kur nors pasimėgauti, jei tik mano sielos draugė nesugalvos ko nors įdomesnio...
- O senai dingo? - aš vėl pagalvojau apie Pokštininką ir prisiminiau jo tokius pradingimus- jam atėjus dažniausiai vėl visi iškeliaudavo pasižiūrėti jo naujo kūrinio, keistumu pranokstančio visus iki tol buvusius.
- Tikriausiai nuo vidurnakčio. Jam dažnai taip- pabunda vidury nakties ir ima rėkti, kad susapnavo kažką genialaus. Pasakau, kad niekur neišleisiu, tai pamažu nusiramina. Bet šį kartą dingo net nepažadinęs... ech, kurmis grumstuotas... Grįš namo, gaus žalių lazdų...
Bet Kaplius tikrai neduos jam žalių lazdų- per geras jis tėvas kad bartų savo menininką...
Aš atsisveikinau su seniu ir įlipau į daržą, apsuptą vandeninių lianų. Daigų nepamačiau, todėl nusprendžiau grįžti ir pasitarti su Vaiva, ką šiandien linksmesnio veiksime.
Mergina vis dar snūduriavo guolyje, uždengusi baobabo akis, kad nematytų šviesos. Paliečiau šerdį, medis pats atsimerkė ir patenkintas net siūbtelėjo- tikriausiai pajuto šaknimis  šviežią ryto drėgmę...
- Nereiiikia!.. - nepatenkinta sucypė Vaiva, spurdėdama pataluose. Aš įsiropščiau pas ją ir apkabinau, kad galėčiau pabučiuoti.
- Mhmmm, koks tu... - nusišypsojo ji, pagavusi mano energetines linijas. - Nori pasimylėti? Ar ne per dažnai to nori?
Prigludau nosimi prie jos kaklo ir ji iš karto suprato, ko aš noriu. Apsikabino ir dar kurį laiką pagulėjome, maudydamiesi gaivėjančioje baobabo energijoje. Ir saviškėje tuo pačiu... Per tą trumpą pasigulėjimą ji galutinai pažvalėjo ir netrukus į lauką išlindome kartu.
- Ką veiksi? - paklausė ji, taršydama savo ilgas garbanas. - Aš norėčiau toliau patyrinėti savo oranžinį mėnulį. Vakar nebaigiau. O tu?
- Eisiu ieškoti Pokštininko. - šyptelėjau. - Jis vėl kažką kuria.
- Kur?! - beveik stryktelėjo Vaiva.
- Nežinau dar, bet pabandysiu atspėti. Gal nori kartu?
- Aišku, noriu! - ji iš karto pamiršo savo mėnulį. - Kas nenori pagauti kuriančio Pokštininko?..
- Eime. - aš pagavau jos delną ir mudu liuoktelėjome per energetinę planetos liniją pietų kryptimi.

Pokštininkas turėjo mėgiamą vietą, apie kurią kažkada man pasipasakojo. Tai buvo Atu Prerija, maždaug už tūkstančio kilometrų nuo baobabų giraitės, kurioje gyvenome. Joje ir tikėjausi pagauti menininką per patį kūrybinį įkarštį.
- Čia nieko nėra. - apsidairė Vaiva, kai mes iššokome iš srovės. - Tik keli graužikai...
- Pokštininkas mėgsta gigantiškus kūrinius. - garsiai mąsčiau. - Vietos jam čia daugiau nei reikia.  Jeigu jis sugalvojo kažką didingesnio nei ši prerija- tuomet kur?
- Audrų Dykuma dar didesnė... - pasakė Vaiva. - Kaip ir Ledinė Tundra. Jis galėjo nukeliauti tenai...
- Arba Negyvoji Sala. - aš pagavau beišsprūstančią planetos liniją. - Bet pirma mes nukeliausime į Dykumą...
Ji pagavo mano delną ir mudu vėl panėrėme į energijos srovę. Kelias akimirkas mes maudėmės spalvotuose, pro šalį slystančiuos pursluose, tada ji ištempė mane iš srovės.

- Kas čia, Vaiva?! - riktelėjau aš, apstulbintas aplinkos. - Mes praslydome pro dykumą!..
- Aš niekada nepasiklystu srovėse. - Mergina dairėsi aplinkui lygiai tiek pat apstulbinta. - Čia tikrai Audrų Dykuma. Bent jau buvo tokia vakar...
Aplinkui į dangų smigo keisčiausių formų kupolai, padengti kažkokia negyva, tviskančia medžiaga. Smėlio po mūsų kojomis nebuvo- tik kieta, iš nedidukų keturkampių plokštelių sudėliota danga. Ir visiškai lygi, jokių kalvelių ar duobelių.
Artimiausias kupolas stūksojo už kelių dešimčių metrų, mes aiškiai matėme sudėtingą struktūrą- metalo raizginius, lydyto smėlio dangas, akmeninius padailinimus... Šie gigantiški dariniai netgi turėjo savitą energetinį lauką, bet jis buvo... kažkoks netikras, negyvas.
Rodės, ta energija vis plinta, užgošdama natūralų dykumos foną. Už mūsų vis dar sūkuriavo smėlio šuorai- čia tikrai buvo dykuma. Bet kitoje pusėje ją visiškai užėmė keistieji dariniai- iki pat horizonto.
Ką jau besakyti- Pokštininkas pranoko pats save. Sukurti tokį negyvą stebuklą galėjo tik jis.
- Pokštininke! - riktelėjau. - Ei, vaikine, kur tu?
Abu pajutome, kaip pasislinko energetinės planetos linijos- kažkas lėkė čionai. Po akimirkos šalia mūsų išlindo nepatenkintas berniūkštis ir iš karto užriko, tarsimes būtume jo amžiaus:
- Ką čia darote?! Niekas nemokino, kad negražu trukdyti dirbančius?
- Sakai dirbi... - krenkštelėjau nustebintas tono. - Sugadinai visą dykumą šituo savo... Kas čia bus, Pokštininke?
- Dar nežinau, kaip pavadinsiu... - berniūkštis atsiduso. - Gal Miestu.
- Miestu?! - šūktelėjo Vaiva. - kas tau gyvens šitoje mirties oazėje, Pokštininke? Čia net kvėpuoti nėra kuo- vien kažkokios dulkės... Sutinku- didinga ir nuostabu, net kvapą gniaužia, bet... taip negyva...
Mylimoji skaitė mano mintis. Man taip pat buvo nelabai jauku prieš Pokštininko Miestą.
- Tokia ir buvo mintis- mirties oazė. - linktelėjo berniūkštis ir ištiesė man ranką. Gan pavėluotai.
- Sveikas, Svirply.
- Sveikas... - aš paspaudžiau jo pirštus ir toliau grožėjausi mirtimi. - Ilgai dirbi?
- Nuo pat saulėtekio. Susapnavau šitą griozdą su visais gyventojais. Jų čia turėjo būti tūkstančių tūkstančiai...
- Niekas čia neis gyventi- tik stebėtis šito meno prasmės nebuvimu. - niurgztelėjo Vaiva ir aš supratau, kad jai gaila Audrų Dykumos. Bet negi dabar imsi griauti Pokštininko darbą?..
- Jau supratau. - nuliūdęs pasakė vaikis. - Bet vis tiek gražu, ar ne? Daugybė išlydyto smėlio, metalo ir akmens- ir visa tai šioje Mirties Oazėje. Aš kažkodėl nepamenu, kodėl mano sapne gyventojai taip mielai sutiko čionai apsistoti... Kiekvienas kupolas- tai šimtai uždarų, negyvų patalpų- tarsi baobabo drevių. Ir kiekviena turi savo energetinį lauką. Negyvą truputį, bet visgi turi...
- Kokie turėtų būti kvaili padarai, kurie sutiktų čia apsistoti... - ištarė Vaiva.
- Išties. - smagiai sutiko Pokštininkas. - Jie turėtų visai nejausti ryšio su gamta. Grožis ir dizainas- štai kas juos turėtų traukti. Šis miestas tokiems ir yra- bedvasiams, matantiems tik akimis...
Aš nusijuokiau. Menininkai išties sugalvoja visokių niekų. Matyti tik akimis?
Aš akimirkai užblokavau savo energetines jusles, bet tuoj pat lioviausi- jausmas man nė trupučio nepatiko. Ir miestas nuo to nė trupučio nepagražėjo. Tiesa, negyvos jo energetikos aš trumpam nebemačiau- bet tai per menkas pasiekimas už tokią kainą...
- Gal norite pasižiūrėti iš aukščiau? - pasiūlė Pokštininkas. - Daug gražiau atrodo.
Paėmiau Vaivą už rankos ir mudu pakilome paskui berniūkštį į aukštį sulig kupolo viršūne.
Jis buvo teisus- visas negyvas miestas suspindo savo visu grožiu prieš kylančią saulę- tviskančios kupolų viršūnės, į horizonto ūkanas nyrantys bokštai, keistos bei raitytos smailės...
- Oho... - iškvėpė Vaiva. - Tau patinka, Svirply?
- Labai. - tarstelėjau ir pastebėjau, kaip patenkintas pagyromis Pokštininkas išsišiepė iki ausų... Nusprendžiau patylėti.
- Aš sukursiu tuos gyventojus. - staiga išgirdau. - Tokie kūriniai neturi likti be gyventojų.
- Nekvailiok, vaikeli. - pabariau. - Čia ne vaikų žaidimai. Kurti gyvybę reikia atsakingai, o tau visur žaidimai vaidenasi. Štai sugadinai gerą dykumą...
- Galbūt ne čia ir ne šiame mieste. - tarsi neišgirdo jaunasis menininkas. - Bet man reikia pabandyti. Noriu pasižiūrėti, kaip gyvens tie padarai, matantys vien akimis ir girdintys tik ausimis. Galbūt jie sukurs savo miestus ir man nebereikės tiek vargti... Argi nenorėtumėte pasižiūrėti?
Smalsu tai smalsu, bet aš nepritariau. Vaiva irgi nepagyrė Pokštininko už tokias idėjas. Vaikis aiškiai nusiminė.
- O jei tai padaryčiau kitoje planetoje? - staiga atitoko jis. - Juk nebūtina man čia visko bandyti, ar ne?
- Pokštininke! - užrikome ant jo beveik kartu.
- Gerai gerai, jau supratau... Negalima- nereikia...
Dar kurį laiką pasigrožėjome vaikinuko menu, tada pažadėjome jam, kad be jo paties mes niekam nesakysime, ką jis šiandien nuveikė. Susiradome planetos energetinę liniją ir liuoktelėjome į srovę- atgal į baobabų giraitę. Pakeliui apsigalvojome ir pakeitėme kryptį  link Meilės Jūros...

- Kaip manai, Pokštininkas ištvers nesukūręs tos rasės, apie kurią sapnavo? - paklausė manęs Vaiva, kai mudu nuogi sėdėjome šiltoje versmėje prie druskingos pakrantės.
- O norėtum?
- Ne. - ji suraukė nosį. - Tu gi žinai, kad neprotinga kūryba mane erzina.
- Žinau. - aš švelniai grybštelėjau jai į šlaunį. - Tikėkimės, kad jis turi proto daugiau nei parodo... Po jo nesėkmingų darbų labai daug vargo, kol viską sutvarkome kaip buvo... Vargo man dabar nereikia. O tau kaip?
Ji nusišypsojo ir įgnybo man į pilvą.
- Aš irgi tave myliu. -  sumurkė. - Pamiršk tą Pokštininką, gerai?
Kai šalia tokia mergina, aš pasiruošęs pamiršti visus menininkus. Su visa jų idiotiška kūryba...