Apie bailumą

Karys Isuhiro įžengė į pagrindinę mėlynųjų rūmų salę. Kur jo laukė klano vyriausieji: vietininkas Hidetoru, vietininko brolis Hibaši ir mokytojas Ito. Karys atsiklaupė ir pagarbiai nusilenkė, kakta paliesdamas šaltas grindis. Rūstūs vyriausiųjų žvilgsniai kiaurai vėrė Isuhiro, tarytum bandydami šio tvirtybę.
- Pasakyk man, - prabilo Hidetoru, - ar gali mokytojas klysti?
Karys tylėjo. Jo ir mokytojo akys trumpam susitiko. Vieną mirksnį Isuhiro pajuto neapibrėžtą dvejonę, lengvu šešėliu šmėkštelint Ito išraiškoje. Bet ji tyliai išsisklaidė, spėlionėmis paversdama savo buvimą.
- Pirmoji klaida visada yra paskutinė, - tęsė Hidetoru, - todėl mokytojas klysti negali.
Isuhiro pritariamai linktelėjo. Vengdamas Ito žvilgsnio, akimis apsistojo ties griežta vietininko povyza.
- Mokytojas Ito patvirtino, kad esi pasiruošęs. Ar mes galime visiškai juo pasitikėti? – paklausė vietininkas ir netikėtai sviedė saują perlamutrinių rutuliukų Isuhiro link.
„Aštuoni“, spėjo suskaičiuoti karys, kardui sklendžiant jų pasitikti. Po kelių grakščių judesių Isuhiro ginklas paklusniai grįžo prie šeimininko šono. Balkšvas perlamutras biro ant grindų – šešiolika taisyklingo pusrutulio formos gabaliukų.
- Neabejokite mano ginklu, - ištarė karys, - ir manimi. Kartu esame vienovė, prieš kurią kris Šibos klano kovotojai...
- Kovotojai – niekis! – įsiterpė Hibaši, - ar tu pajėgus atnešti mums neregio galvą?!
- ... ir pats Šiba, - kiek patylėjęs užbaigė Isuhiro.
Hidetoru linktelėjo kariui, parodydamas, jog kalba baigta. Isuhiro vėl žemai nusilenkė, atsistojo ir paliko salę.

Siauras takelis skrodė mišką, prapuldamas tankioje lapijoje. Ties posūkiu į Saitamą Isuhiro pavijo mokytojas. Nušokęs nuo žirgo, uždėjo ranką kariui ant peties. Kreipėsi į jį, neslėpdamas nerimo:
- Ten, salėje, kai mūsų žvilgsniai susidūrė... Dar ne laikas.
- Aš pasiruošęs, mokytojau, - nesutiko karys.
- Esi pajėgus sunaikinti visą Šibos kariauną, tačiau norėdamas įveikti jį patį, privalai suprasti svarbiausiąją tiesą.
- Užtrukau penkiolika metų, kol perėmiau visas jūsų žinias. Tobulai įvaldžiau mirtį nešantį ginklą, suvokdamas jį kaip savo paties dalį... Ir supratau tikrąją kovos meno prasmę, jog improvizacija yra tikroji harmonija.
- Visa bėda tame, - papurtė galvą Ito, - kad žodžiai negali tau pagelbėti. Jie tarsi parudavę medžių lapai, nykstančiais ženklais nuklojantys žemę. Ne žodžiuose ieškok tiesos.
- Bet kur tada, mokytojau?
- Sek paskui mane. Ta vieta netoli, - Ito pasuko į miško tankmę.
Kurį laiką ėję tarp medžių, netrukus atsidūrė prie nedidelio upeliūkščio. Jis žaismingai vinguriavo, sukinėdamasis tarp senų palinkusių kamienų. Mokytojas ir karys laikėsi upelio pakraščio, kuris atvedė prie aukšto skardžio. Čia švelniu purslų ošimu krito skaidrus krioklys.
- Krintantis vanduo! - susižavėjęs šūktelėjo Isuhiro. Žiūrėjo lyg užhipnotizuotas laukinės gaivumos šėlsmo.
- Leisk savo sielai susilieti su šiuo grožiu, - paaiškino mokytojas, - užsimerk ir suprasi.
Isuhiro užmerkė akis. Tačiau krintančio vandens vaizdinys neišnyko. Karys pats nežinojo, kiek laiko taip prastovėjo, apimtas santūrios palaimos. „Krintantis vanduo – tai beatodairiška drąsa. Vienintelis kelias į tikslą, sukoncentravus ryžtą ir jėgas reikiama linkme. Jame išnyksta net menkiausia baimės užuomazga“, toks supratimas aplankė jį. Kai atsimerkė, mokytojo šalia nebuvo. Naujų jėgų vedinas Isuhiro patraukė Saitamos pusėn.

Neskubėdamas brėško rytas, kai Isuhiro pasirodė ties Šibos klano buveine. Be didelio vargo išblaškė kelią pastojusius kovotojus: mėginę jį sustabdyti sumokėjo gyvybe, o kiti išsilakstė, pabūgę savo bendrų likimo. Vidiniame kieme išvydo patį Šibą. Jis sėdėjo ant žemės, parietęs kojas po savimi, lengva šypsenėle tarytum erzino karį.
- Aš – Isuhiro, siųstas vietininko Hidetoru, - ištarė Isuhiro, sustojęs per keturis žingsnius nuo priešo.
- Sveikinu, - nusilenkė neregys, - tavo kardas apsunkęs nuo mano žmonių kraujo.
- Mano ginklui svetimas nuovargis. Jis minta priešų skausmu.
Isuhiro žengė priekin ir staiga akyse tvykstelėjo blyškaus metalo ašmenys. Jis vos spėjo atstatyti ginklą, idant atremtų žaibišką kirtį.
- Girdžiu tavo įtemptus pirštus, - neregys paslėpė savo kardą užnugary.
Atsitokėjęs Isuhiro puolė. Klastingu judesiu bandė pasiekti Šibą, tačiau šis išsisuko, tarsi nuslysdamas greta. Ir karys suklupo. Griebėsi už šono – raudona dėmė plėtėsi nuo žiojėjančio plyšio apsiauste.
- To negali būti, - apstulbo Isuhiro, - mačiau krintantį vandenį... supratau svarbiausiąją tiesą.
- Matei? – šyptelėjo Šiba, - bet nesugebėjai išgirsti. Regėjai visumą, o paskiri lašeliai tekėjo pro skylėtą suvokimą. Vaizdas suklaidino tave.
- Jutau savyje... nepajudinamą drąsą.
- Tai tebuvo užgniaužtas bailumas. Stokis ir garbingai nešk atgalios savąjį pralaimėjimą.

Nuo aukšto skardžio nepailsdamas krito sraunus upelis. Isuhiro sėdėjo ir žvelgė gestančiomis akimis, tačiau nieko nematė. Paskutinės jėgos traukėsi, palikdamos išsekusį kūną. Krintančio vandens garsas užpildė mirštančiojo esybę. Kiekvienas lašelis veržėsi pirmyn, nepaneigiamu dėsniu krito į tikslą. Lašeliai nežino nei baimės, nei drąsos. Negalvodami atsiduoda juos nešančiai srovei.
Nurimusį karį pastebėjo netoliese vaikštinėjusi mergina. Nedrįso prieiti ir trikdyti. Tikriausiai nenorėjo prižadinti.