Gimimas

Šį rytą vėl mačiau, kaip gimė saulė…
Kaskart tas pats – ir visąlaik skirtinga.
Stebėjau sunkų jos ėjimą į pasaulį
su nuostaba ir pagarba baiminga.

Mačiau, kaip kelią jai užtverti bandė,
be gailesčio stogų antenom pjaustė,
kaip kaminai jai dūmų kilpas spendė,
o medžiai šakomis nevikriai stvarstė.

Bet saulė gynės, spinduliais kapojo –
Į dangų veržės saulė auksaplaukė…
Tik ten juodžiausias debesis ropojo,
nasrus išžiojęs kantriai grobio laukė.

Dangus švytėjo, o dabar jau temsta…
Atrodo, baigėsi sunki kova už lango –
vampyras debesis grėsmingai pampsta,
o saulės kraujas pamažu nudažo dangų.

Bet ne! Ji vėl įveikia kliūčių ruožą…
Vėl siunčia Žemei šypsnį spindulingą.
Matyt, tik  saulė turi tokį bruožą –
kentėti, grumtis – ir išlikt laiminga…