Įsimylėjusi vakarą

Esu aš vakaro žmogus…

Net ir tada, kai rytas dar tik bunda,
diena dar rąžos lyg saldi pagunda,
nuo saulės bučinio užsiplieskia dangus -
esu aš – vakaro žmogus…

Netgi tada, kada diena viliokė
triukšmingai šoka karštligišką šokį,
aplinkui ūžia šurmulys smagus –
Deja… Aš – vakaro žmogus.

O kai dienos rėksmingas balsas kimsta,
priblėsta spalvos, vėjo gūsiai rimsta
ir palaimingai merkiasi dangus –
O taip… Aš – vakaro žmogus…