Vilnius kvepia stebuklais <kartais>

„Bus gerai, nes kitaip nebūna.
Bus gerai, nes kitaip nebūna.
Bus gerai, nes... “

  Tyliai, tyliai, vos girdimu balsu murmeliavo angelas sargas, saugodamas mano naivų miegą. Sapnavau auksinį rudenį, o po to miestelį užplūdo kiaunės – tie minkšti žvėreliai, išprovokuojantys čiaudulį. Milijonas kiaunių mažame miestelyje. „A – a – apčii... “, - pabudau, nes kuteno akis (angelas sargas užmiršta, kad negalima sėdėti ant pagalvės arti manęs – pūkuotas pūkuotas, kutena gi). Prasimerkusi matau angelo sargo akis – šiandien jos itin didelės ir aksominės, sakyčiau, šokoladinės, jei nebūčiau ragavus aną vasarą, tingiai klapsi vokai – užsimerkia atsimerkia, užsimerkia atsimerkia. Kambaryje kvepia žemuogėm, ant grindų džiūsta vakarykštis pakalnučių paveikslas, tebegroja coldplay. Angelas sargas strikteli priešais mane ir įteikia nykštukinio dydžio raštelį. Įdėmiai skaitau: „SUSITIKIME ANT STEBUKLINGOS PLYTELĖS. VILNIUJE. PO KETURIŲ VALANDŲ. “ Imbieru kvepiantis popierėlis. Keista, šiandien gi neneša pašto. Pora minučių žiūriu i lubas, tada į rytinį gerų-emocijų lapelį: „Gyvenkite lėtai. Gyvenkite savo ritmu. Gyvenkite gyvenimą tokį, kokio norite. “ Kiekvieną rytą ta pati frazė. Angelas sargas jau nekantraudamas trūkčioja už pižamos rankovės „Ei ei, ar tu skaitei raštelį? Mes keliaujam i Vilnių, tiu riu riu, juk taip? “, - ir, savavališkai įjungęs 5‘nizza kompaktą, linguoja į ritmą. Koks jis kartais įkyrus! „Tokie iš dangaus nukritę rašteliai valdo gi“, - šypteli ir toliau juda į ritmą. (Taip taip, žinau – mano angelas sargas truputėlį psichuoja; nereikėjo gal šaldymo kameroj per anas Kalėdas palikti?).
  „- Sloguojanti, mieguista, čiaudanti, susivėlusi – tu tokia. “, - garsiai konstatuoju esamą padėtį – „Bet šiandien tu tiesiog privalai būti pasiutusi sraigė. “

  Kelias  autostrados Kaunas – Vilnius link. Angelas sargas linksmai niūniuoja
troleibuse girdėtą melodiją vesdamas mane iš proto. Aš tik dar labiau susisuku į savo trimetrinį spalvotą šaliką ir bandau sustabdyti pravažiuojančią mašiną. Ar minėjau, kaip šiandien pusto? Seniai taip dieviškai nesnigo. Sninga ant akių, sninga mintimis: „Iš kur tas raštelis? Kodėl? Gal čia tas anas parašė? “, - žvilgteriu į angelą sargą – „Ne, jis per daug tingus“. Vėl gaunu naują raštelį  „NE, TAI NE JIS. “ „Naivuolė“, - pagalvoju ir tyliai šypteliu. Sucypia automobilio stabdžiai. „Taip, į sostinę. “ „Šiandien neteks šalti. “ – sumurmu angelui, jau įsiropščiusiam i kuprinę.

  Valanda nuo starto. Vilnius. Taip, miestas, visada kažkaip ypatingai kvepiantis {gal gyvenimu? }. Mažais žingsneliais keliauju Gedimino prospektu. Tebesninga. Iš kurpinės iškeliu angelą sargą ir, truputėlį pasikuitusi tarp popierėlių, saldainių maišelių, Ivanauskaitės knygos, niekad neskambančio telefono ir nostalgiškų nuotraukų, išsitraukiu mandariną. Taip – oranžinį (O jūs ir kitokių ragavote?). Šiuo metų laiku mandarinai patys skaniausi, tie kalėdiniai, saldūs ir be kauliukų. Sunaikinu skiltelę po skiltelės. Niekada nemoku lėtai valgyti. Ant vitrinos dešinėje pusėje regiu užrašą „AR SKANI VAIKYSTĖ? “. „Labai“, - pagalvoju ir stebiu, kaip angelas sargas slepia skiltelę oranžinio gėrio, kad po kiek laiko galėtų mane erzinti. Kaip dieviškai sninga.

  Aš jau Katedros aikštėje. Lukteriu, kol japonų turistų grupelė pasišalina nuo stebuklingos plytelės ir strykteliu ant jos (mano teritorija, kol neįvyks stebuklas). Lygiai keturios valandos nuo pirmojo raštelio. Vilnius. Stebuklinga plytelė. Dairausi, bet aplink tik praeinantys žmonės. Visiškai nieko. Nieko. Nieko. Nieko. Angelas spokso nuostabos akim. „Naivuolė, n-a-i-v-u-o-l-ė“, - jau pradedu urgzti ir panikuoti. Rankų nebejaučiu seniai – sniegas gi šaltas. „Rankoms vieta – palto kišenėje“, - pareiškiu pusbalsiu į orą ir paslepiu sušalusias rankas. „Sako, ant šios pluteles vyksta stebuklai, tris kartus apsisukti tereikia“, – angelas sargas vaidiną optimistą. Sukuosi aplinkui. 1... 2... 3... – iš palto kišenės išsitraukiu popierėlį su užrašu: „KELTIS, KADA NORI. VAŽIUOTI, KAIP NORI. KELIAUTI, KUR NORI“. „Pirmus du įvykdžiau“, - mano mintys kaip niekad logiškos – „beliko paskutinis“. Ir sparčiu žingsniu patraukiu Pilies gatvės link. Čia visada noriu keliauti, nes jauku. Angelas sargas mosikuodamas rankomis ir visaip kitaip darkydamasis bėga iš paskos: „Ei, mergyt, ten pardavinėja avietinius ledus, žemuoginį kremą ir karamelinę arbatą“. Stoviu priešais italliano kavinukę - (Tą pačią, į kurią keliausim žydint kaštonams, juk taip?) vitrina atspindi mane pačią – susigūžusią į šaliką, susivėlusiais plaukais, apsnigtą ir laikančią delne angelą sargą . Įdėmiai žiūriu į veidrodinę vitriną: žaliaakė mergaitė susivėlusiais, apsnigtais vyšniniais plaukais ir ilgiausiu šaliku iš kuprinės išsitraukia gabalytį popieriaus ir melsvą pieštuką. Susikaupusi kažką rašo. Paskui pieštuką paslepia mažajame kuprinės skyrelyje. Raštely palieka delne.
  Lėtai atgniaužiu delną. Raštelis su užrašu: „STEBUKLAS YRA TAVYJE“. Žvilgteriu į vitriną ir naiviai šypteliu. Kaip šiandien beprotiškai sninga.