Kaip kasdien

Aštuoniolika kareivių
žaliais paltais
ir skaromis apsigaubę
koją kojon paspirdami
žygiuoja į mūšį.
Lozungai, šūksniai,
padrąsinantys riksmai...
- Paduok, sesute, kardą... - skanduoja.
Jiems gerai. Mums irgi.
Nepasiduosim...

--------------------------------

Spjaunu tėvui į veidą,
spiriu draugui į pilvą
ir klausiamai atsisuku
nubraukęs ilgus plaukus
nuo akių...
"Kaip nedemokratiškai ir netaktiškai
jie žudo
savo alkį.
Kur jūsų žmogiškumas
dingo, La Mettrie? "
Pagaunu vištos šlaunį.
Į duris skambina
Erich'as Kästner'is
ir vis neatstoja.
"Geriau jau nukentėjusiems nuo cunamio
paaukosiu" -
nutariu
ir pakėlęs telefoną
padarau didelę paslaugą
jiems.

--------------------------------

Liko trys
galvos.
Viena jų svarsto
nuo pečių išsivadavusi:
"Eiti į mūšį
dar vienas gali.
Bet ar kuris eis
į niekur? "

---------------------------------

Atvažiuoja žalias taksi
ir iš jo iššoka trys
angelai sargai.
Blizga skeptrai jų rankose.
"Galutinė maršruto stotelė... "
Ačiū. Už bilietą susimokėjau.