Saulėtekis

Toksai švarus išnyra iš dulksnos
Ir kvepiantis gaiva tarsi purienos žiedas
Saulėtekis, bučiuoja į akis.
Ir tingūs spinduliai paliečia pėdas,
Dar vakar įmintas pakrantės smėly.
Ultramarininis padangės mėlis,
Virpėdamas  nuo rytmečio garsų,
Taip palaimingai atveria platybę,
Švarutę, be kaimenės debesų.
Aplink apstu žėruojančių šviesų,
Ir rytas brenda per marias rasų
Stebėdamas, kaip strėlės vieversių
Iš džiaugsmo audžia po aukštybių labirintus.
O giesmės jų naujom spalvom pasklinda,
Ir žemei bundančiai iš miego tykiai,
Nutraukia vėjas apdarą jos nykų,
Numetęs dosniai žydinčių žibuoklių skraistę,
Kurią iš vakaro lietus palaistė,
Ir nuplasnojo paukščių klegesiais
Namo sugrįžtančių gimtais padebesiais!

2003. 04. 25.          Laurai