Gerai, kad žiema, mano motina nebūtis,
Prasidėti nenori
Nes aš jai linkėčiau nušalusių pirštų galiukų
Baltų medžių drevėse
Jai pasiūlyčiau vyno taurę su degančiu
Gėrimu,
Kuris burnoj ašaras išskalautų ir leistų tekėt nesustojant
Niekad nenutylant
Gerai, kad aš savo motinos
Jau antrus metus nematau
Nes aš jos kelią užtverčiau mūsų tuščiom išaugtinėm
Kepurėm,
Kurias nusipirkę tikėjomės būt išgirsti
Gerai, kad žiema,
Mano tėvo žmona nebūtis,
Jau visai nesirodys –
Aš jai kuriu laužą iš mūsų laiškų
Nerašytų, bet senai išsiųstų