Apie baugštumą ir aukštumas

Pradedu iš karto nuo atsikalbinėjimo - ne, dėkui, saulės skėčiai
čia visai nemadingi, jie tokie pavojingi, gali įžiebti aistrą ir ilgesį.
Vasarai, kam gi daugiau...
Nuraudau.

Ne, dėkui, plokštelių mano grotuvas negroja, kai paspiriu koja,
jis trūkčioja, adata lekia į šoną, pasimeta ir gresia įdurti.
Sakot, geriausias rytų bopas?
Įsitempė skruostai.

Trisdešimt penkto kalibro? Toks dailus, tiktų prie batų,
batai prie palto, nepakeliu, nukrito, drebančios rankos.. jos kaltos.
Važiuotumėm į laukus šaudyt skardinių?
Ne, dėkui, būtų stipru, užsinorėčiau lenktynių.
Smilius panižo.

Su viskuo sutinku, sakykite kainą, kur pasirašyti?
Aukso plunksna? Ne, dėkui, žinau, palankus metas kilti,
šiandien pietryčių vėjas. Pašiurpo oda.
Balta spalva sugers tuoj visą viltį.


Kažko loja šunys, gesinu šviesą. Manęs čia nėra.
Sakot, užuodžiat? Sakot, svaigstat?
O, tai ne aš, tai mano Gucci.
Dar pabūkit. Truputį.