Kažkada juk lijo

Apšiurę naktiniai,
siauras takas,
šlapiais plaukais
ir laša nuo nosies.
Kalbėti nenori -
šiam kartui užteks,
per viršų jau byrą naivumas.
Ir vėl beldžiam į vienus vartus,
abu - nupešioti balandžiai...
Meluodavai man
žvakės šviesoj -
jos liepsnai bešokant salsą...

Tu man - vis dar žvaigždėtas dangus,
o aš tau jau Antikos istorija...