Labai garsus

Į miestą išėjau ir supratau – esu garsus.               
Neišmatuosit kakarinės decibelais!                       
Kai tikrina ligoninėj kitiems akis, pasus,
mane apeina, kaip Jungėnuose kapelą.

Nuo mano garso užgula žmonėms kapuos ausis.
Skaičiau, ausinių trūksta kioskuos – tikras bumas.
Kuždu, kad žmonės neapkurstų. Kas manęs klausys,
kai nuo garsumo būsiu kurčias ir suglumęs?

Prisukčiau garsą, triukšmą – varžto trečio nerandu.
Nukreipčiau žvilgsnį, nusisukčiau galvą pliką.
Brendu per sniegą, nepalikdamas jokių pėdų,
bet raganos pažįsta, vizgina skalikai.

Kaip dar išgelbėti nuo mano plikės, triukšmo jus?
Kokius kvapus patarsite man gatvėj skleisti?
Nemirsiu aš nei šiandien, nei rytoj – esu gajus
ir centų nėr, kad nusipirkčiau lūpoms pleistro.

Ne šventas aš, bet ir šventoriuje esu garsus,
nes elgetos tik galvas linksi, delnus tiesia.
Esu kuklus, paduodu ranką, sveikinu visus,
be garso išeinu aukštyn į tylią šviesą.