Begalvės mergaitės monologas

Labadiena,
Aš neturiu galvos.
Aš esu begalvė mergaitė,
Visiškai neabejotinai begalvė.
Taip, tai yra patogu:
Nereikia kepurių, nereikia pagalvių,
Nereikia šukų, vaistų nuo migrenos,
Televizorių ir kitų Visatos įmantrumų.
Žinot, tada kai tapau begalve mergaite,
Aš nenusiminiau,
Nes kuo gi aš įvykdyčiau
Savo nusiminimo procesą?
Aš esu begalvė mergaitė
Visiškai akivaizdžiai begalvė.
Netekau galvos ne staiga,
Ne nuo maniako kirvio,
Ne nuo vikrios giljotinos,
Ne nuo nemokėjimo rašyti,
Ne.
Praradau ją pamažu:
Iš pradžių dingo pakaušis su smakru,
Vėliau ausys su nosim.
Tada išnyko skruostai, kakta ir viršugalvis.
Kai teliko tik akys,
Tik mažos pilkos akytės,
Aš atsistojau prieš veidrodį 
Ir pažiūrėjau į jas,
Trumpai pažiūrėjau,
Bet ilgai galvojau.
Paskutinį kartą galvojau
Ir nesugalvojau nė vienos priežasties,
Dėl kurios jas galėčiau palikti.
Jos buvo visiškai įprasto dydžio,
Visiškai įprastos spalvos,
O žvilgsnis anaiptol
Nebuvo intelektualus.
Nuo tada netekau galvos,
Tapau pačia tikriausia
Begalve mergaite.
Visiškai nesigailiu.
Kuo gi man atlikti
Gailėjimosi procesą?