apie naujininkus

Gražiai apie Naujininkus?...

Karalystėj tolumos
Gyveno daug žvėriukų:
Baltų, juodų, plius dar,
Spalvotų...


Pramerkiu vieną akį, po kelių akimirkų atsimerkia ir kita. Atmerkčiau ir trečią, jei tik turėčiau. Deja... Įsistebeiliju į baltas lubas... Taip prasideda mano rytas.

Naujininkiečio rytas. Atsidūstu ir pakylu iš lovos. O kas gi daugiau belieka? Pajaučiu šaltį... Pažvelgiu į orlaides – atviros. Iškyla klausimas: „Koks velnias jas atidarė? “ Pats sau ir atsakau: „Mama. “ Reikėtų uždaryti, bet baisu net artintis... Šalta... Basomis kojomis kiūtinu į „tupyklą. “ Matyt, reikėtų paaiškinti tiems, kurie nesupranta žargonų: „tupykla“ – tai mažas kambarėlis, kuriame žmonės atsipalaiduoja (nors gal ir ne visada), atlieka tai, be ko negalėtų egzistuoti... Rimti žmonės šį kambarėlį vadina tualetu, o tie, kurie eina į Europą – WC.
Manau, jog nereikia rašyti, ką veikiau tame mažame kambarėlyje... Tai per daug asmeniška...
Atlikęs asmeninius reikalus, išlendu ir nuslenku atgal į kambarį. Apsirengiu. Pasidaro šilčiau, vėl pažvelgiu į orlaides. „Uždarysiu“ – pamanau. Tai, ką sumanau, visada padarau... Beveik. PIRMASIS DIENOS ŽYGDARBIS ATLIKTAS.
Vonioje pažvelgiu į veidrodį. Pamatau save. Susiskaičiuoju jaunatviškuosius spuogus... Nežinau, ar verkt, ar juoktis... Nusprendžiu likti neutralus.
Išsiblizginu dantis, prasikrapštau akis... ir ausis, pasišukuoju ir šaunu į virtuvę. Čia, ant stalo randu sumuštinių... „Nusibodo, “ – pamaniau. – „Turbūt laikysiuos dietos. “
Apsiaunu, apsivelku džinsinį švarkelį ir išeinu į lauką pasiganyti...

Fauna. Gyvenu ketvirtame aukšte... Nusileidžiu į trečią sėkmingai, į antrą greitai, o pirmąjame šiek tiek užstringu, mat sutinku kaimyną su kvapeliu. Vėlgi turėčiau paaiškinti tiems, kurie nesupranta žargoniškos kalbos. „Su kvapeliu“ sakoma apie žmogų, kuris nėra gardžiai išsikvėpinęs. „Su kvapeliu“ yra sakoma apie žmogų, kuris įkalęs. Man nekaip sekasi aiškinti, ar ne? „Įkalęs“ – tai ne tas, kuris į galvą vinį įsikalęs... Eee... „Su kvapeliu“ reiškia išgėręs, vartojęs alkoholį...
Pažvelgiu į laikrodį, kuris rodo lygiai dešimt. Ankstoka. Trukteliu pečiais...
Mūsų rajone dar ir netokių yra... O jeigu jau kalbėti apie tuos, kurie yra, tai ohoho... Yra spalvotų asmenybių, bet yra ir tų, kurie kartais išsiskalbia. Yra inteligentų, bet yra ir tų, kurie kvėpinasi pigiuoju „Troinoj“. Yra ilgaplaukių, yra plikų, yra baltų ir purvinų, yra tamsių ir šviesių, aukštų ir žemų, storų, stambių ir kūdų. Visi skirtingi, bet tuo pačiu ir vienodi, nes visus juos naujininkiečiais vadina. Jei visi vienodi būtų, nebūtų ir rajono mūsų.

Flora. Medžių, krūmų pas mus yra. Gilioj vaikystėj nesupratau, o gal reikėtų sakyti nežinojau, kam jie reikalingi, nes maniau, jog krūmai reikalingi tik katėms, šunims tuštintis, o dabar... Eik šaligatviu ir žiūrėk po kojom, kad į kokį š... neįmintum. Bet ką jau čia padarysi, su laiku žmogus pripranti – visą laiką būk budrus. O šiaip medžiai reikalingi, kad orą mums valytų... Cha, per biologijos pamokas sužinojau... Galėtų pas mus medžių būt daugiau, nors kažin koks senas dėdė man vieną kartą sakė, jog naujininkai – vienas iš švariausių rajonų, nes ant kalno. Atseit, vėjai prapučia...
O žmonės mūsų rajone labai mėgsta krūmus. Galima sakyti, kad myli. Pabandykit atsisėsti kur prie krūmo, prisilieskit prie šakelės, tuoj pro langus rėkt pradės protėvis koks:
- Nelaužykit medžių.
- Čia krūmai.
- Nuu... Krūmų...

Dar kartelį atsidūstu ir pradedu mąstyti, pas ką reikėtų užeiti. Darius, Rimas, Tomas, Pavlikas... Pas Raimundą. Einu... pro krūmus, pro medžius, mokyklą...

Mokyklos. Praeinu pro savo mokyklą... Gal apie ją nepasakosiu. Nors... Kas nerizikuoja, tas negeria šampano, ar ne taip? O gal užtektų pasakyti tik tiek, kad mūsų direktorius Malaizijoj buvo? Turbūt neužtektų... Nors daugiau įžymybių mes ir neturim...
Trumpai: turim sporto salę, valgyklą, aktų salę... Nesupratingiems paaiškinsiu: aktų salė – salė, kurioje yra šokama, vaidinama, bet tikrai ne... Turime tualetų (WC). Prisipažinsiu, jog juose lankytis dažniau pradėjau vienuoliktoje klasėje. Pirmus dešimt metų bijojau juose lankytis... Bijojau aš žmonių didelių, nedrąsu buvo, o kai paaugau ir daugumą peraugau, tai... Atsirado daugiau asmeniškų reikalų. Turbūt nelabai suprantat, kodėl tiek daug dėmesio skiriu būtent išvietėms? Juk tai yra mokyklos veidas... Na gerai – trečdalis ausies. Kai mokykloje vyko remontas, ką remontavo pirmiausia? Tualetus... Kabinetų turim... mokytojų... Mokytojai pas mus... Spalvoti – moka juoktis, šypsotis, verkti, užjausti, bet nemoka vieno: pykti. Mokinių turim įdomių... Visi įdomūs. Skambutis – į klases, skambutis – kas kur, „jūsų teisė rinktis“: parūkyt ar valgykloj pagandonešiaut... Spalvota mūsų Naujininkų vidurinė, nors sienos tik raudonos. Na, dar ir baltos truputuką yra... Jau pilkšvos. Ko daugiau reikia mokyklai? Ai, tiesa... Pilnas kiemas mašinyčių...
Yra mūsų rajone dar dvi mokyklos... Bet apie jas nepasakosiu, nes jau stoviu prie Raimundo buto durų...

Pasibeldžiu, jis atidaro, kažką burba sau po nosim. Suprantu, jog nelaiku atėjau. Jis man aiškina, kad turi išeiti... į pasimatymą su merginą. Užduodu patį kvailiausią klausimą: „Kur susitinkat? “ Raima pradeda juoktis... Viskas aišku: prie Medijos... Atsisveikinu su draugeliu... Einu ir pykstu... ant Medijos.

Susitikimo vietos pakeisti neįmanoma. Ten visi susitinka: maži ir dideli, ploni ir stori, tvarkingi ir apskretę, girti ir blaivūs...
Paklausk pas ką nors gatvėj:
- Kur keliauji?
Tuoj pat atsakymą išgirsi:
- Prie Medijos...
...
- Iš kur eini?
- Iš Medijos...
Kaip sakiau, renkasi ten visi: maži ir dideli, ploni ir stori, tvarkingi ir apskretę, girti ir blaivūs... Apsvaigę nuo narkotikų, norintys apsisvaiginti, laukiantys autobuso, vežančio į tašką... Drebančios rankos, primerktos akys, nutysęs veidas... Iš tokių žmonių galima sulaukti begales pasiūlymų...

Peilis ar kirvis? Išpindėję tie visi su drebančiom rankom – tai jiems cigaretę, tai dešimt centų, tai litą... O jei neturi sulauksi pasiūlymo malonaus. Ir dar kokio nors originalaus...
- Ar žinai, koks būna jausmas, kai peilis į užpakalį sulenda? Nori sužinot? – paklausė manęs vienas.
Pagalvojau, pabandžiau įsivaizduoti tą jausmą, pasigailėjau, kad nesinešioju kirvio kišenėj (tokio sudedamo, kišeninio) ir pasakiau:
- Nenoriu...
Palingavo galva klipatelė ir dingo iš akių.

Pagaliau prieinu namus, užlipu į ketvirtą aukštą, atsirakinu duris, savo kambary griūnu į lovą ir nulūžtu...
Pabundu... Pavalgau... Pasėdžiu prieš televizorių... Nusižiovavęs suprantu, jog reikia eit oro įkvėpt... „ Eisiu į kalnus“ – pamanau...
... Ir nueinu...
Atsisėdu ir įsistebeiliju į... Naujininkus, rajoną, kuriame užaugau, rajoną, kuris mane išauklėjo... Rajoną, kuriame įsimylėjau...
Penki, devyni, du, vėl penki aukštai, devyni... Geltona, raudona, pilka, balta... Koks spalvotas rajonas. Pajuntu kaip mano veidą papuošia šypsena... Aš laimingas...
Saulė leidžiasi... Rajonas spindi... Saulė atsispindi languose... Naujininkai spindi... Spindi auksu. Atsistoju... Naujininkai spindi auksu. Vos neapsiverkiu. Naujininkai – auksinis rajonas...

Tai galėtų būti rašinio pabaiga. Bet juk pernelyg banalu...

Pareinu namo vėlai, jau tamsu... tėvai aprėkia... Aš pripratęs. Atsidūstu, nueinu į savo kambarį, pasikloju lovą... Užmiegu ir sapnuoju, kad... STOP. Tai jau visai kita pasaka. Apsieisit.

2003