<Būrimas iš gyvenimo tirščių>

Ponia, Jūs visą gyvenimą juokėtės. Tobulai. Ne per garsiai. Ne per tyliai. Įtikinamai. Balti dantys akinamai spindėjo pravertoje burnoje. Jūs dar daug juoksitės. Ir daug verksite dėl to, kad daug juoksitės.

O šis liesas džentelmenas, jau ištisą pusvalandį lankstantis panaudotą autobuso bilietą. Prieikite arčiau. Perkelkite kortas. Tai Jūs svajojote gimti paukščiu. Gimėte iš riksmo, pamišusio juoko ir kalnų aido. Lyg mažas nuogas riksmas. Gaminsite tvirtus, bet lengvesnius už orą sparnus ir numirsite skrydžio išvakarėse.

Panele, Jūs trokštate vaikų. Susilauksite dviejų berniukų ir mergaitės. Vis pamiršite paimti vaikus iš mokyklos. Jie stovės, spoksodami į šaltas klasės grindis. Ir lauks. Jūs būsite tik išsiblaškiusi motina, o vaikai manys, kad jų nemylite.

Pastebėjau, kaip droviai šyptelėjo ši dama. Deja, ateityje taip šyptelėsite nedažnai. Dėvėsite tomis pačiomis pilko tvido kelnėmis. Įmesite lūpų dažus į apatinį komodos stalčių ir nebepaliesite jų. Nebetikėsite jų galia. Jūs turėsite tik sakinius, tekstus, mintis, citatas, eilėraščius, o sakiniai, tekstai, mintys, citatos, eilėraščiai turės Jus.

Gerbiamasis, Jūs tapysite. Kvapni akvarelė persismelks į rankų odą. Tapysite daug. Žmones, neapykantą, save, pasaulio akis. Realybė sudegins Jūsų drobes.