Kurilų salose naktinėja* (pilietis Dionisas)

eketes iškerta tinklui,
o langus išpaišo skaityti pirštu -
liejasi vynas

Savo sūnui iš vakaro
norėjau atnešti sidabro -
pusnyse visad bėgo maudytis pirmas.

Buvo žiema, bet aš nenorėjau numirti,
todėl savo sūnui nušoviau sidabro (lapę) -
tik rudenio klevo raudona dėmė išmušus krūtinę.

Ant pirštų ne jo, o manųjų išliko dar
parako kvapas, aštrokas lyg peikena -
akys kaip eketės juodos
iš ledo laiškų,
tuščių kaip naktiniai kiemai be žmonių,
be veikėjų, žuvų,
kaip naktiniai sūnaus marškiniai
tarp lelijų

              vandens - sūnus mano bijo ir kraujo,
kai lyja
ir sniegas lyg avinas Dievo subliauna ir girgžda
per kūną
perkūnas, pavasario vieno sulaukęs
sūnus mano vienas vienatinis
tik kaktą tėvo tematęs, tik kartą,
nes mažas raukšlių neskaičiuoja,
tik žaidė sidabro žiedais,
kai atnešiau lapę, sidabro klevu
ištepliotą ir purią
kepurę (perplėštą purpuro burę).

Užbūrė it švinas per kūną
įlietas per tarpkrūtį siūlas -
stiprus moirų kvapas.

Į kamuolį įsuktas plonas ir trumpas,
bet motina mano ir tavo dar gali
dar mano sugriebti ir mato
pro adatos akį
gyvenimą savo -

akiduobės skylę
užkemša siūlu taip tyliai
taip duria
ir perveria adatą, adaros šerdį
plieninę it veleną

mano sūpuoklių ir lopšio -
negali pakelti, bet kelia
sūpuotis ir girgžda kaip miegas pro sniegą
ir virkštį nukirpo negirdint
pamirški,
kad tavo sūnus tarpe dvigubo stiklo,
be pykčio išlijo
baltųjų lelijų žiedais
užpylė akis vakarykščias,
palaidojo plaukus - palaidus prišalo.
Ir plunksnas Ikaro, ir savo
pūkus, ir kepenis mano
išmainė į butelį vyno -
įaugo į stiklą, į ledą įšalo sparnus
ir gano
Dievo avis, ėriukus ir vilkus -
tik lapės sidabro negano,
Ji - mano mano sūnus,
kai atšils, naktimis nenubus.

Ir atauš, neišauš, neiššaus
purpurinė sidabro šlovė.












*naktinėja - iš kažin kur nuknistas žodis (dabar nebeprisimenu).