Geri darbai kūnui (trečias)

nuogą apdenk

Brėkštantis rytas romiu blizgesiu krito pro apstingusią lapiją. Pamiškėn išlindo senasis lapinas Rudis su anūkėle. Jiedu stabtelėjo. Senis nerimastingai ėmė uosti orą.
- Kas nutiko, seneli? - nenustygo mažoji.
- Tyliau, Agripina. Jaučiu kažką... Matai? - senis parodė į pievą.
Už krūmo, žolėje gulėjo kaimietis. Lapinas prisėlino artyn, apuostė nugriuvusį.
- Eikš čia, - pašaukė anūkėlę.
- Koks čia žvėris? - Agripina išpūtė akis.
- Žmogus. Nesibaimink, pauostyk.
Mažoji nedrąsiai prikišo snukutį prie žmogaus veido. Kvėptelėjo ir atšokusi pasipurtė.
- Fui! - suraukė nosytę.
- Nepatiko? - nusijuokė senis, - taip kvepia pavargęs žmogus... labai pavargęs.
Tuo tarpu kaimietis sukrutėjo. Per miegus sugargaliavo:
- Nu, Aldona... Nu, kur...
- Grįžtam! - šūktelėjo senis mažylei, ir jie abu nuturseno atgal į mišką.
Jie aplenkė tankų brūzgyną, tada ėjo ramiai.
- Seneli, papasakok apie žmones, - nerimo Agripina.
- Žmonės geri. Lapės jiems reikalingos, - pasakė senis.
- Kodėl?
- Žmonių moterų kaklai nuogi ir ploni, todėl dažnai peršala ir girgžda. O tada joms skauda galvas. Ir jos ima kandžioti savo vyrus.
- Keistuolės... O kas tada?!
- Tada vyrai neapsikenčia, eina miškan ir parneša moterims lapės kailių. Kaklams sušildyti. Supratai?
- Ką?
- Kvailute... Mūsų, lapių, paskirtis gamtoje - sušildyti žmonių moterų kaklus. Ten lapių rojus.
- Jeigu rojus, tai kodėl mes nuo žmonių bėgam?
- Todėl... Todėl, kad kojos dangaus bijo.
Agripina trumpam nutilo, bandydama aprėpti tokią naujovę. Mintys raibuliavo ratilais.
- O kokia žmonių paskirtis? - paklausė.
- Pameni saldžią mėsytę, kur per velykas ėdėm visi?
- Pamenu, - Agripinai net seilė nutįso.
- Žmonės augina tuos paukščius. Mes juos pasiimam, mainais už kailius... Tokia rinkos ekonomika.
- Kas ta rinkos eko... eko... ekomonika?
- Kas kas? Per šakas! - pyktelėjo senis, nesumodamas ką atsakyti.
Jie pasuko į plačią nuožulnią proskyną... Ir kad pokštels griausmas užnugary!
- Bėgam! Nešam kailius! - sušuko senis.
Agripina apsisuko ir išvydo nepažįstamąjį. Mažoj galvelėj sukosi raibuliuojantys ratilai. Ji pasileido tekina pasitikti žmogaus. Lapinas sustojęs atsigręžė. Norėjo vytis, sulaikyti mažąją. Bet senos kojos tarsi suakmenėjo.