kaštonai

skiriu Ievai (mažajai raganaitei)




Kaštonų rinkimų ritualas. Skamba juokingai. Koks dar gali būti kaštonų rinkimo ritualas. (paprastas ir juokingas.) Raminantis ir galbūt net guodžiantis. Mane. ankstyvosiomis rudens dienomis, kai dar tik jauti gelstančių, raustančių medžių lapų giesmę. Requiem mirusiems lapams. Medžių. Kaštonų. Requiem ruduojantiems jų lapams ir sunkioms  akims – žalioms, kurios netikėtai dunksteli ant žemės, prasiskleidžia ir išrieda ruda miesto (tikriausiai sunki ir triukšminga) ašara. Krentančios kaštono akys. Kiekvieną rudenį aš surenku rudas ašaras ir kurį laiką priglaudžiu ant palangės...
Bet... iš pradžių:
Nueinu į parką. Atsisėdu ant suolelio, seniai apsiverkusio ir galbūt laukiančio manęs. Suolelis priešais kaštonus. Sėdžiu. Po truputį užmigdau kūną, palikdama budrias tik ausis – kad išgirsčiau, kada kaštonai nupūs nuo šakų per vasarą žydėjusias (it žvakės) akis (ašaras). Parūdavusias nuo kažin ko. Supratimo. Amžinybės, ar uždaro rato? Gamta – amžinybės ratas. Tas pats.
Plaukai pavirsta voratinkliais – švelniai apsivynioja, šilkiniais, nenutrūkstamais siūlais, aplink kaklą. Po to pakutena nosies šnervę – iš pradžių kairę, po to dešinę. Akys. Jų nekutena – jas glosto. Ilgai. Kiek tik aš noriu, kol galiausiai nebejuntu – kur mano voratinkliniai plaukai, kur šilkiniai vėjo (bučiniai?). Ir svarbiausia dabar buvo atsargiai pramerkti akis, kad šviesos spinduliai nepradurtų stiklinių mano akių.
Lauksiu dabar akimis.
Lapai truputėli virpa – lyg glostytų paskutinei kelionei subrandintas savo ašaras.
    Dunkt.
                  Nukrito.
    Dunkt.
                    Nukrito
...

                nukrito
    Pauzė.

Ir tik besiganančios varnos (o gal varnėnai) turi teisę apžiūrėti žalias akis, dar nepravėrusias vokų, neišriedėjusias ašras.
Dar kurį laiką klausausi verkiančių kaštonų. Po to ištraukiu nertą lininį maišelį... Tikriausiai nereikia aiškinti, kodėl jis puoštas gintaro gabalėliais. Jie taip pat kažkada rituališkai surinkti pajūry.

Maišelis senas ir apsunkęs (pavargęs nuo mano nesibaigiančių norų ir troškimų surasti tą vienintelę ir tikrą (beveik išnykusią) gamtos dalelę it praeities ląstelę.

Sunkiai pramerktom akim, rankose raganiškai sugniaužus lininį maišelį (raganiškai – tai kauliniais dešinės rankos pirštais įsikibus į maišelį it į dar gyvą mėsą, taip smarkiai, kad papūtus vėjui, girdisi, kaip girgžda sąnariai) lėtai, kaip kokiame sename, nuolat kankinamų trukdžių, begarsiame filme, pakylu nuo apsiverkusio suolelio, krentantys kaštonų lapai laimina ir kloja kelią (man nereikia jokių rožės žiedlapių) link nukritusių jų akių.
Rinksiu ašaras.
Atsargiai  įkvėpsiu žemės kvapo. Sūrūs lašeliai sukutens nosies šnervę. Drėgmė. Drėgmė įsigers į senėjančius kaulus ir tyliai įkąs. Kad nepravirkčiau ir aš kaštonų ašarom. Kai skaudės...
Kai skaudės nuo kiekvieno prisilietimo. Šilto, bet, rodos, deginančio. Kai skaudės nuo žodžių: „Kokia tu graži“. Kai skaudės. Iš nevilties, kad dūžtančios lėkštės nedūžta, jos tik skyla į daugybę smulkių gabalėlių, aštrių, smingančių į minkštą, kvėpuojantį kūną. (taip ir mano dūžtanti neviltis nedūžta. Tik skyla. Didėja. Daug nevilties gabalėlių.)
Lauksiu ramybės upės. Kad galėčiau nusiplauti pūkuotas rankas. Pūliuoja, nes per ilgai glosčiau (savo sužalotą, nejau sielą? Netikiu) ar tikrai tai mano siela?
Na štai aš prie rudų, jau išlašėjusių kaštonų ašarų.
      Rinksiu.
Renku.
Raganiškais pirštais.
Tik kodėl veidas rasoja?
Suolas sausas.
O veidas... rasoja.

Ak mažute mano, tai tavo ašaros... Paklausyk kodėl:
Tą pjautinio mėnulio naktį tau rinko angelą. Tu rinkaisi taip pat. Aklai. (juk tai tik žaidimas). Vakaro angelas.
Tu tapai nepažįstamu angelu ir žinojai, kad toks pat mažutis, kvėpuojantis, jaučiantis ir bijantis žmogutis tapo ir tavo angelu. Tik tu to nežinojai. Nejautei plasnojančių (ar liepsnojančių) jo sparnų. Tai buvo tik žaidimas.
                          Žalojantis dabar tave.
Sukūrei mažą boružę ir įkvėpiai jai norą. Padovanojai, nes buvai angelas.
Išėjai nuoga. Nuoga nuo savo širdies (iš noro dalintis pasauliu)
Va todėl ir rasoja tavasis veidas.
Jauti kaip skauda akis?
Dabar supranti kaip skauda kaštonams, dabar supranti, kaip skaudėjo visiems tiems, kuriems tu išėjai.

Renku ašaras. Dedu į apsunkusį, neišsipildžiusių norų maišelį. Lininį. Neperšlampa. Rinkimas man teikia vilties. Vilties, kad užauginti sparnai neleis išskristi. Su visam.
Sudie.
Juk kiekvienas ritualas atima daug jėgų (visas gyvenimas – ritualas). Svarbiausia nesumaišyti. (proto). Kai prabyla gamta, reikia klausytis. Ne girdėti, o klausytis, ne suprasti, o jausti.

Pilnas maišelis ašarų.

Keliauji prie Vilnelės. (tau atrodo, kad tu šliauži). Atsiklaupi. Pūstas sijonas (it balerinos, juk norėjai būti balerina) užkloja žolę, žiūgždančios klostės nudažo raudonai. Žemę.
Svarbiausia dalis:
Išsitrauki po vieną ašarą, išgeri (it gertum kiaušnio gyvybę ir mirtį), tuščią ir rudą ašaros kiautą padedi šalia.
Kursi ratą.
Ir kai jis užsibaigs – pasijusi pilna. Gamtos brandintos išminties.
Tik dabar nenorėsi jos suprasti (nėra viskas taip, kaip dabar atrodo). Nes verksi. Nes taip reikės. Nes to reikalaus ritualas. Nes tam gimei. Kad krentančios (jau tavo) rudos (rudeninės) ašaros pamaitintų kitus. Liūdesnius už tave.
Pailsėjai?
Laikas ašarom dingti.
Už klykiančių iš nekantrumo ančių.
Po vieną. Imk tuščią ašarą. Lėtai mesk į srovę. Lėtai, nes tik taip gamta pajus atsidavimą tavo kūriamiems judesiams.
Pabaiga.
Ir mėgaukis ritualo suteiktu jausmu – tebūnie jis tavo krištolinis rutulys. Nežinosi – pažvelk, nežinosi – paglostyk, nežinai – visada galėsi pajusti, ką daryti toliau.
Visada.
Šššš...:
Ir taip nukrito
Ir taip praskilo
Sudaužytos sienos
                    Tavo gelsvų akių
Nuo sukluptos minties
Nuo sukauptų nežinojimo
Vinių
Kala
      It maži nykštukai
Krentančios kaštonų ašaros
Panėrei.
Kvepuoji.
Suklysta tik žmogus.
Pasiėmęs lazdą
Pamojuosiu
Nuo aukšto kelmo,
Kad nepamirštum:

Užpūstos kaštonų žvakės pakvipo žaliom akim. Išsiliejusios rudos akys pranešė, kad laikas.

Dvelkia drėgme.
Šiąnakt rinkai kaštonų ašaras.