Čia duženas dangaus klijuoja balos.
Mėnulis sprogs – sidabro dar atveš.
Į kupetas sulipo pievos žalios.
Eglišakėm į šermenis rasosiu aš.
Kai lašas prikala prie spenio uodą,
sukandu lūpom tylą – taip saldu.
Už medų bitės tranui parsiduoda,
o aš gal nulis, vienas, bet ne du.
Užtepk ant žemės riekės savo juoką
ir pabarstyk prieš vėją pelenų.
Čia tu ar tavo aidas plikas suokia:
jei skauda, tai šiek tiek dar gyvenu.
Kinkau aš skausmą – tai visur suspėsiu.
Smeigiu žaizdas ant kaktuso spyglių.
Nušaukit mano bučinį, plevėsos -
atmintinai gyvenimą tyliu!
Išjungiau ir ausis, nukandau žaibą.
Girdžiu save, aš kurčias pagaliau.
Dabar tie žodžiai mano sieną gnaibo,
nes tyloje jau vidų išvaliau.