Architektas

ji buvo namas:
naktimis apšviesta žiburių,
varvančiais lietvamzdžiais,
bet visad
pramerktomis akimis - langinėmis
kviesdavo tolstantį praeivį
užeiti arbatos, prie židinio.

kai atėjo vienąkart
pas namą,
tai ir pasiliko prie arbatos
visam pusdieniui.

jis kalbėjo daug, santūriai,
o ji - ji buvo namas - neįmigus klausėsi.

kitą pusdienį
jis pradėjo statyti jos nebaigtą
šiaurinę sieną.

savaitė kita - griauti
į vakarus žiūrinčią
pakrypusią nugarą.

o ji buvo namas
ir tylomis siurbčiojo lietų
dangaus pašonėj,
stebėdama griuvimą,
ir stebėdama statymą.

jis išėjo
palikęs nenugriautą tik verandą -
neva prisiminimui jai
apie architektą.


ji buvo moteris,
jis buvo vedęs.