Dėlė

Užgulė ausis
aitrus lelijų kvapas
kažką negero
rodo nuskinta gėlė
skaistumo kauke
prisidengus slapstos-
dėlė...

Nuo kojos nykščio
ligi pat krūtinės
užgniaužus kvapą
laukiau jos klastos
įsiurbs gal norą begalinį
užmerkt akis ir panorėt-
kavos...

Tokios juodos kaip
šilumos bedugnė
kur slepias viskas,
ką galėjai duot
nuo paprasto prisiglaudimo
ir iki pat širdies gelmių
aistros...

Dėlė įspėjo mano norą             
pamiršt, pabėgt                   
ir nesugrįžt                     
nei dėl kavos,
nei dėl rytinio mirksnio
... todėl kad nebenoriu
šilumos...

Įsisiurbė ir net nepagailėjo
nors gal greičiau
išgelbėjo mane
juk net kvapni lelija pažadėjo
nebus graži istorija
su ta juoda
kava.