tūkstantis vėjo malūnėlių
išdygo
dilgėlių pievoje
tūkstantis vėjo malūnėlių
laukia nesulaukia vėjo..
žvaigždėja..
užuolaidų šešėliai
sėlina sienomis
į sapną įsėlina
kur dūzgianti pieva
nepažįstanti sniego
laiminga kitaip
nei už lango
sustingus dykynė
virš kurios
skausmingai
žvaigždėja
dangus..
kodėl galvoje
bičių spiečius
prakiuro korys
ir varva medus
vėl limpa lūpos
kvėpuot medumi
taip sunku
ir žodžiai klimpsta
tariami taip minkštai
kaip temoka
medumi
išvarvėjus
širdis..
šiaudiniame krepšyje
kiaurame
ji nešėsi
laimės spanguolių..
duok uogelę
vaikas paprašė
įklimpęs
sapno sniege..
- še..
nusękusios upės
išardyti žodžiai
išpustyti
smilkalų pelenai..
bet rytdiena
vis nustebina
tobulais
savo veido
bruožais
tobulais pažadais –
tokių nei nekęst
nei mylėt
neįmanoma..
o man pakaktų
vien tuščio
tavo
delno..
per smaragdų žvirgždą
per dilgėlių pievą
į Smaragdo miestą..
kada?
tūkstantis vėjo malūnėlių
laukia nesulaukia vėjo..
ne..
tūkstantis ir vienas malūnėlis –
vienas – mano rankoj..