nemačiau nieko

mano tėvas fėjų ganykloj
turėjo botagą pliaukšinti
ir septynias vario akis
į jo vieną įkrito laukinis vabalas
sukerojo jo sparnas kaip šaka šilko
kurioj sultis tvinksėjo
kuri už visų kliuvo

vienoj aky aš augau
ir regėjau apvalų kraterių
obuolį
po jį vaikščiojo švytintis paukščiai
keistai čirpė
ir paskui save vilko
baltą virvelę
klausinėjo ar nematė niekas
jų arklių dingusių

man labai gaila
tariau
nemačiau nieko