Prisiminimai

Kartais reikia susitvarkyti.
Jei ne jausmus, tai nors stalčius.
Atveriu vieną. Kiek čia visko daug!
Krūva popierių, atvirukų, sveikinimų...
Iškeliu visus ir lėtai sėduosi ant kilimo.
Tylus šypsnis perbėga veidu.
Meni, man buvo dešimt, o tau vienuolika,
ir siuntei šį meilės laiškelį?
O šis, nuoširdus ir trumpas raštelis,
kuris taip ir liko neišsiųstas?
Arba kruopščiai priklijuota širdelė
rausvame fone...

Gera taip, už lango čirškauja paukšteliai,
o aplink nosiukes kraipo
prisiminimai.
Vieni mieli, kiti šilti, treti verčia nusišypsoti.
Kokie buvome naivūs! O ir gerai.
Vaikystė turbūt tuo ir žavi.

Perbraukiu ranka plaukus
ir ištraukiu kitą pluoštelį.
Jis kvepia - kažkuo kerinčiu
ir paslaptingu.
O, žinau, čia eilės.
Kartu su geriausia drauge kūrėme.
Rimtai suglaudę galvas,
niekaip neradome tinkamo rimo.
Ar meni?
Mintys nusliuogia kažkur toli
ir dingsta, į vešlią liepą įsikabarojusios.

Paukščiai čirškauja vis garsiau,
o pirštai tik truputį,
tik truputį virpa,
laikydami lapelį su greitosiomis
brūkštelėtu adresu.
Taip, ir šitą menu.
Tik jau nesvarbu.

Lauke saulutė lyžčioja vyšnias,
o aš tyliai tyliai sėdžiu.
Prisiminimai - kaip laukiniai žvėreliai,
jei elgiesi ramiai, jie prisėlina
ir prisiglaudžia pūkuotu šonu.
Taip ir sėdime kartu.

Kol į kambarį įliuoksi šuniukas.
Ei, padūkėli,
žiūrėk, kaip viską sujaukei!
Bet jis tik linksmas žvilgteli
ir siaučia toliau.

Na štai, o aš susitvarkyti ketinau...