Murkt

Kotrynai -  beveik nepažįstamai mergaitei iš upės

Mažyčiai šamai ir
lydekaitės
karštį su-ty-li.
Gera jiems, nendrės šonus
kutena...
O mes?
O mes, Kotryna?

Tik murkt -
ratilai
vandens paviršiumi nusijuokia.
Kojų pirštai
akmenukais žaidžia,
o šamai žiūri, ūselius
beglostydami...
Šypsenos jaukiai šmėkšteli
veiduose,
apsipranta ir įsikuria.

Ar jauti, Kotryna?
Ar jauti, kaip gaiviai
glamonėja vandens glėbys?
Ir taip lengva lengva pasidaro...
Kotryna, aš žinau, kur
gyvena debesėliai.
Mes abi žinome.
Net jei žolės šaiposi,
tvarstydamos už kojų,
mes abi - debesėliai.

Tik murkt -
ratilais
vanduo nusijuokia...