Rugiai nesugulę

Naktis atkeliauja, eilėm nesirašo
gilus ir ramus ne vidurnakčio miegas,
nes niekas neklausė ir niekas neprašo,
mes vieno norėjom, sesule, tik lašo,
tikėjimo colio.
Kaip išskalbtas sniegas
nutyla ne lūpose žodžiai nebuvę
ir kyla į dangų nepamestas niekas.
Rugiai dar laukuos, pažiūrėk, nesugulę.
Ištieski ne delną, vaikeli, ne saują,
ne žodį, ne vėzdą, ne baltą drobulę,
tik tiesą nuplyšusią.
Tegu puotauja
nelaukę, nesėmę, negynę. O siūlė
Pilis ir laivynus, iš šilko nunertus.
Te lieka. Nereikia. Rugiai nesugulę
audroj atsilaikė, vaikeli, ties vartais
Perkūno galingo žaibais karūnuoto.
Išlaikė siautimą, o upėje luoto
Matyto toli, gal kada susapnuoto
Dar laukia upeliai.
Klausyki, vaikeli,
Tikėjimo colio, tik colio tereikia,
ir žiupsnio tiesos, net nuspurusia marška,
viltim nubarstyto į sodą takelio...
Nors daug žmogui reikia, žinoki, kad želia
rugiai nesugulę.
Tikėki, vaikeli.