Žalmargutės įtaka piratų gyvenime

Jūs kaip sau norit, o aš išeinu atostogų. Atostogų ir taškas! Taškas, pasakiau, ne šauktukas. Taip, dabar geriau. Taigi, mielieji, nuostabioji kritikė, šaunioji... kaip tai blondinė? Atsiprašau, jūs spalvų neskiriate? Kaipgi šitaip? Žodžiu, aš išeinu atostogų. Beliko nuspręsti, kur. Būčiau mielai pasiteiravus savo pusbrolio, bet jis vėl buvo užsiėmęs super slapta užduotimi. Turbūt kiurkso kokiam bare ir vaidina seklį. Et, niekada nesupratau, kam jis taip.. Bet, galų gale, ne mano reikalas, o jei jam smagu... Taip, bet dabar pagalvokim, kur vyksime atostogų. Atsiverčiau laikraštį. Egiptas, Turkija... Hm, galėtų ką nors originalesnio pasiūlyti. Na, Šiaurės ašigalis gal ir nebloga idėja, bet ten be kailinių neišsiversi, o jokiu būdu nesutiksiu jų vilkėti! Geriau jau visai nuogai. O šitaip Šiaurės ašigaly sušalsiu juk.. Ne ne ne, į ašigalį nevyksiu. Į Amazonės džiungles? O ką aš ten veiksiu? Jau tris kartus buvau. Ech, išlepinti  šių dienų keleiviai... Ir staiga man šovė nuostabi mintis. Tik, deja, nepataikė, todėl suniurnėjo ir prisitaisė optinį taikiklį. Šį kartą buvo taiklesnė, aš pašokau, išgąsdindama Žalmargutę, ir nubėgau į vieno draugo namus. Jis buvo vienintelis mano pažįstamas fechtuotojas, vis dar mokantis šio meno. Draugas mielai mane priėmė ir pasiūlė arbatos, o aš pareiškiau norą užsirašyti į pamokas. “Kieno? – vos nepaspringęs paklausė jis. – Gal meno su špaga? ” Linktelėjau ir patikinau, kad mano ketinimai kuo rimčiausi. Žodžiu, sutrumpinsiu ilgą pasakojimą ir pasakysiu tik tiek, kad po pirmos treniruotės, kai pati  vos nepasismeigiau ant špagos, po antros, kai nežinia kaip sugebėjau pasitrumpinti plaukus, po trečios, kai... Na, galų gale špagą valdžiau neblogai. Netgi gana gerai, jei tikėsime pusbroliu, su kuriuo turėjau garbės išbandyti savo sugebėjimus. Tada susiradau patį seniausią teatrą ir nusipirkau šiek tiek rūbų. Per pusvalandį apsirengiau, (įsivaizduojate, per pusvalandį!), užsirišau skarelę, čiupau špagą ir nudrožiau link artimiausios kelionių agentūros. Lauke pylė kaip iš kibiro, bet aš buvau tokia laiminga, kad net kai įlipau į ežero dydžio balą, nenuliūdau. Net apsidžiaugiau – bus kostiumas tikroviškesnis. Tiesa, per tą entuziazmą ir galvą namie paliksiu. Teko apsisukti ir grįžti. Nusprendžiau nieko neimti, bet be prancūzų kalbos žodyno galėjau išsiversti taip pat sėkmingai, kaip ir be mini sijono, eidama į pasimatymą. Kai pasistryksėdama įšokavau į biurą, mane pasitiko mieguistas sekretorės žvilgsnis. Aš priėjau, ištiesiau pinigus ir pareiškiau: “Norėčiau keliauti į Prancūziją”. “O tiksliau? – paklausė ji, nužvelgdama mane. – Kur keliausite? ”. Aš išsitiesiau, pakėliau galvą, tiesa, prieš tai pataisiusi skarelę, kuri kėsinosi užsmukti ant akių, ir tariau: “Tiksliau, madmuazele? Į XVI amžių. Sen Malo. ” Sekretorės miegai išlakstė ir pasislėpė po stalu. Ji išplėtė akis ir pareiškė, kad man ne visi namie. Na, tikrai ne visi, aš ne namie, bet tam didelio įžvalgumo nereikia. Tad tik prunkštelėjau ir pasukau prie durų, kurios, žinau, turėjo nuvest mane ten, kur troškau. Atostogų.
    Sekretorė dvejodama papurtė galvą ir atrakino duris. Po kokių trisdešimties sekundžių aš pasijutau stovinti vidury gatvės. Mano džiaugsmui nebuvo ribų, norėjau apkabinti pirmą pasitaikiusį praeivį, bet, jų laimei, visi pasitaikinėjo kur nors kitur. Gatvė buvo tuščia. Toliau matėsi uostas, klykavo žuvėdros. “Tai štai kaip viskas atrodė prieš tiek metų”, - pamaniau, ir giliai įkvėpiau jūros oro. Deja, jūros oras, matyt, irgi buvo išėjęs atostogų, nes tai, ką įkvėpiau, privertė mane užsikosėti. Tik dabar pastebėjau, kaip aplink nešvaru. Na, bet kažkokios šiukšlės nesugadins mano poilsio. Taip tarusi nuėjau uosto pusėn. Tiesa, mielieji, jūs jau turbūt nutuokiat, ką aš sugalvojau. Aš būsiu piratė!
    Ar ne šauniai sugalvojau? Skaičiau knygą apie piratus, ir ten jie mane sužavėjo. Tokia kilnūs, garbingi, gražūs.. Gal pavyks pasisamdyti į kokį laivą? O gal net kapitone tapsiu? Taip bemąstydama įėjau į pirmą pasitaikiusią smuklę. Oi tu vija pinavija, kas ten dėjosi... Šiaip ne taip prasiskverbiau pro dūmų sieną ir žengiau į centrą. Mandagiau, ir, svarbiausia, garsiai pasisveikinau, bet, savaime suprantama, manęs niekas neišgirdo. Kai riktelėjau iš visų plaučių, triukšmas nutilo. Prie manęs priėjo grėsmingai atrodantis piratas ir kažko paklausė. Aš jam atsakiau, kad parlė francė nė čiukšt, ir jau norėjau trauktis žodyną, bet piratas dar kažką pasakė ir visi aplink pradėjo kvatoti. Aš, kaip jau anksčiau minėjau, karšto būdo, tad staigiu judesiu ir ko nenudauždama lempos išsitraukiau špagą. Bet žinote ką? Nugriaudėjo dar garsesnis juokas. Šįkart visai susinervinau. Kur tie galantiški džentelmenai, bučiuojantys damoms rankeles? Tada iš tamsaus kampo pakilo žmogus švariausiais rūbais visoje smuklėje, kaip jau spėjau pastebėti, ir priėjo prie manęs. Dar kartą stojo tyla, bet piratai kaip susitarę nusisuko ir vėl ėmė gerti, rėkauti ir kitaip leisti laiką. O žmogus, kuris tikriausiai irgi buvo piratas, grakščiai nusilenkė ir kažką pasakė. Et, reikėjo mokykloje mokytis prancūziškai, o ne vėpsoti į kaimyną! Pasakiusi, kad nieko nesuprantu, jau norėjau išeiti, bet tada mano ausis pasiekė man suprantamos kalbos žodžiai. Kas čia dabar? Kai atsisukau, piratas paaiškino esąs gabus kalboms ir labai džiaugiasi, kad gali būti suprastas tokios damos, kaip aš. Žodžiu, mes draugiškai pasišnekučiavome ir jis pasiūlė man keliauti kartu su juo. Tiesa, tik kaip junga, bet vis šis tas, ar ne? Kadangi jų laivas tuoj išplauksiąs, geriausia būtų eiti, pasiūlė piratas. Aš sutikau ir mes nužingsniavome. Tik įkėlusi koją į laivą prisiminiau, kad mane ne sausumoje iškart pradeda kankinti jūros liga. Bet kelio atgal nebebuvo, tad aš pasiryžau viską ištverti. Nugalėjome kaimyno tarakonus, nugalėsim ir jūros ligą! Bet žinote, su tais tarakonais buvo tokia įdomi istorija, jie... Hm, ne, nuklysti į šoną negalima, dar per bortą iškrisiu. O tai būtų neatleistina tokiai damai kaip aš. Jau susiruošiau gėrėtis jūra, kai piratai pradėjo kažką šūkauti. Kokie laukiniai, net laive negali tyliai pabendrauti. Jau buvau bepriprantanti, bet man už peties patraukė stipri ranka, todėl teko atsisukti ir sužinoti, ko jie nori. Nepažįstamas jaunas piratėlis, jau supratęs, kad susišnekėti nepavyks, parodė į kažkokią virvę ir judesiais liepė ją traukti. Na ką gi, atsidusau, mintyse sukūriau atsisveikinimo eilėraštį savo manikiūrui ir rankelių švelnumui, o tada kibau į darbą. I virvę, tiksliau. Tik, ar ką ne taip patraukiau, ar dar kas ten pasidarė, bet pamačiau grėsmingai artėjančias bures. Na, net nežinau, kaip ta jų dalis vadinasi. O daugiau nieko nemačiau..
Kai atsimerkiau, virš savęs pamačiau dideles mėlynas akis, spoksančias į mane. Žalmargutė! Bet.. nejau visos atostogos tebuvo sapnas? Nejau nebuvo nei smuklės, nei piratų, nei.. bet, taip būna tik filmuose. Ir tikrai, pakėlusi galvą pamačiau laivo denį. Po to prie manęs priėjo kapitonas, tas pats, mokėjęs ne tik prancūziškai. Jis man paaiškino, kad karvė laive laikoma todėl, kad pienas yra labai naudingas, o piratams ir taip trūksta vitaminų. Tada jis pareiškė apgailestaująs dėl tokios pirmosios darbo dienos ir pasiūlė persėsti į jo draugų laivą, kaip tik grįžtantį į Sen Malo. Šiek tiek pamąsčiusi, visai su tuo sutikau, egzotikos jau buvo per akis. Kai vos neįdribusi į vandenį persikėliau į laivą, tyliai susigūžiau kamputyje ir nusprendžiau niekam nesimaišyti po kojomis. Ramiai pasiekusi Sen Malo, padėkojau kapitonui ir nusliūkinau į gatvę, kurioje pirma atsidūriau, atvykusi į miestą. Tris metrus pašokinėjusi ant vienos kojos, užgiedojau kaip gaidys, persiverčiau kūlio ir išvardinau devynis meteoritų pavadinimus. Nepagalvokit, neišsikrausčiau iš proto, ir net neketinau, tiesiog tokie buvo nurodymai norint grįžti namo. Kai prieš mane atsivėrė durys ir aš įėjau į laukiamąjį, sekretorė nustebo. “Jau grįžote? – pasiteiravo ji. – kaip jums sekėsi?” “Merci, - atsakiau ramiai, - sekėsi tiesiog nuostabiai. Mmm, kokie ten vyrai... O kokios naktys Prancūzijoje.. Žinote, madmuazele, kelionė buvo puiki.”
    Ir, sukūrusi šią pasakėlę, nuėjau namo. Na ką, buvo smagu, bet gal atostogoms užteks ir jaukaus sodo prie upės. O dėl egzotikos.. Ką gi, galėsiu gerti Žalmargutės pieną ir jaustis kaip piratė. Ir saugiau, o ir manikiūrui nekenkia...