Mano mielas mielas gyvenimas
kaštonų žiedų byrėjime pakeitė formą, spalvą ir nuo manęs pabėgo.
Paliko mano kišenes, pilnas cukrinių gaidelių giedojimo.
Tokios raudonos… Tokios geltonos spalvos…
Kaip pienių svaigus murmėjimas dygiai švelnioje laukymėje…
Kur giliai miega žmonių mintys…
Mintys, kurios netikėjo, kad kada nors negalės matyti pasaulio ir dalyvauti jo žaidimuose…
tyliai miega…
Be jokios galimybės pabusti…
… nes vanduo, kažkada atspindėjęs jų veidus, pabaidytas pernykščių lapų kritimo…
Išnyko atspindžiai,
nuraibuliavo į visas puses,
prilipo prie kitų krantų,
prie kitų atsigerti palinkusių lūpų… Ir…
Veidai ant veidų…
Mėtų skonis burnoje…
Mėtų kvapas ant veidrodžio stiklo.
Blėsta kartu su laiku. Ir vėl kartu su juo gimsta.
…Kai dar kartą pabučiuoji save…
O kitur kitaip
Kitur kitaip… Kitur kitaip miega žmonės…
Pasidėję ne vieną, bet abu delnus po skruostu…
Ašaroms iš anapus riedant skruostais… pro pirštų tarpus… susigeriant į pagalvės pūkus…
…toks lengvas atodūsis sukelia kažkur cunamio bangą, kuri numeta nuo kalnų alpinistus…
…jie tiesia delnus…
…jie tiesia delnus…
…jie tiesia delnus į tolstantį dangų…
…į žėrintį dangų…
…kuris jau nebe jų…
(pagerbkime tylos minute dingusius nežinioje)