Šis bei tas iš "Lietuvos ateičių"... Kad jau visi deda...;)
Ankstus rytas po lietaus. Geriausias laikas darbuotis sode.
- Mes ketiname čia įkurdinti vaidilutes…
Malonus kitapus mano trobos slenksčio mindžiukuojantis kostiumuotas žmogėnas kaišioja po nosimi plastikines leidimų korteles, švytinčias reklamines hologramas ir kitokį šlamštą. Tvarkingai sulaižyti plaukai ir prekybos agento šypsena – lyg pasityčiojimas iš mano susivėlusių gaurų bei nudriskusių džinsų - kaip tik ketinau eiti ravėti gėlyno, tokio darbo negali patikėti "žūs" tipo robotpalaikiui, įvardijamui žemės ūkio specialistu. Šio šlamšto savo sodyboj nelaikau, ir keliuosi anksti - vienintelis armijos, kovojančios prieš piktžoles, karys, tampantis senelio palikimą - senutėlį kastuvą.
Mane erzina nuo atvykėlio sklindantis "Aksomo" putų vyrams, pašalinančių nepageidaujamus plaukelius, aromatas. Negaliu užuosti, kaip kvepia žemė po lietaus.
- Tu trypi žolę, - burbteliu, mintyse keikdamas "Aksomo" gamintojus ir visą žmonių giminę.
Žmogėnas akimirksniu žengteli ant smėliu pabarstyto takelio, murmėdamas atsiprašymus. Aš abejingai kasausi pažastį - bene bus kokia erkė įsisegusi.
- Negeros šiemet erkės, - paaiškinu kostiumuočiui, - Vos tik įsisiurbs - ir lėk į Ekstremalių Sveikatos Sutrikimų Centrą… Ir tie kasmetiniai miškų purškimai chemikalais ne ką tepadeda.
Malonusis vyriškis nejaukiai apsidairo. Aš kasausi kitą pažastį.
- Taip taip, ne vienas ūkis priėjo liepto galą dėl tų erkių…
Žmogėnas klausiamai spokso, tačiau paaiškinti, kas yra lieptas, nesiteikiu. Tegu sau ieško Nacionaliniuose Tautosakos Archyvuose.
- Mes… eee… jums netrukdysime, - patikina gražiašvarkis, nedrąsiai kasydamasis paausį.
- Labai tikiuosi, - sakau rakinėdamas dantis. - Anava, praeitą kartą teko Vytautą su sėbrais iš savo sodo krapštyt. O bjauriausi buvo kryžiuočiai - turėjau…
Kostiumuočius įraudęs mosuoja rankomis.
- Pone, šįkart čia bus Birutė su savo vaidilutėm… Ir Kęstutis…
- Žiūrėk man, - nutraukiu jo sapaliones, - kad tas Kęstutis neitų mano vyšnių vogt! Šunį paleisiu.
Vyriškis neramiai dairosi - turbūt sprukti ruošiasi, skystablauzdis.
- P-pone, ar turite Naminių Gyvūnėlių Kontrolės patvirtintą leidimą laikyti š-šunį?
Nesiteikiu atsakyti. Senasis "Lietuvos lenciūginių" veislės Dingis neprivalo leistis sveriamas, matuojamas, skenuojamas ir glostomas perspektyvaus veterinarijos gydytojo holivudiška šypsena. Bene vienintelis šalyje šuo, neįtrauktas į jokias skaitmenines laikmenas. Neįtikėtina sėkmė.
- Ir vaidilutes saugokit - tos varnos vis paklysta. Ir vis į mano trobą braunas, vis "dėde, padėkit"… Paskui krapštyk iš savo kiemo visokias tv pagalbas, kad jas kur…
Ir užtrenkiu duris. Turiu daug darbo ir įtarimą apie erkę, kuri…
Erkei pasisekė - kostiumuočius dar kartą pabeldžia. Atkakliai. Susiraukęs atplėšiu duris.
- Na, rupūžės vaike, ko dar?
- Norėjompaprašytipadėtiparūpintimalkųlaužui…- išberia mandagusis atvykėlis, išvydęs man aplink kojas besitrinantį Dingį.
- O tu internetu užsisakyk! - užriaumoju.
Tačiau jau po kelių minučių kėblinu į mišką, nusprendęs, kad be manęs viskas gali baigtis katastrofa - kaip anąkart, kai midumi prisivaišinusi Gedimino svita, bekurdama laužą, supleškino gerą gabalą miško, arba kaip tada, kai sausų šakų ieškojusią Barborą su palyda radau pelkės pakrašty, visa gerkle į komutatorių klykiančią apie erkes, spėjusią ant kojų sukelti bene visas šalies tarnybas. Esu piktas kaip širšė po žiemos miego - mano gėlyne dygsta piktžolės, uogienė liko nesukrėsta į stiklainius, ir vietoj pasisėdėjimo verandoje su knyga rankoje turiu aiškinti nesusipratusiems turistėliams, kaip atskirti sausas šakas nuo visų kitų miško gėrybių.
Pusiaudienis gėlyne. Arkliai!
O paskui į mišką patogiuose furgonuose atkeliauja arkliai - "žemaitukai", originali lietuviška veislė, genetikos stebuklas. Tiesiai iš zoologijos sodo. Gal todėl jie bijo imti cukrų iš mano rankų. Turistai tariasi su jodinėjimo instruktoriais, apsauga tempia mane šalin, burbėdama apie arklius baidantį miškinį.
- Tai jūs juos gąsdinat, - pasakau.
Grįžtu namo, nes dar reikia pasirūpinti Dingiu. Bet visą likusią dieną mąstau apie arklius. Ir vietoj salotų netyčia prisiskinu rūgštynių.
Vakaras su mėnuliu. Be turistų.
Aš esu nenaudingas visuomenei senas bambeklis. Atostogaujantis pensininkas. Ir gyvenu miške - nors kiek čia to miško teliko - kaip koks apkerpėjęs maumas. Turistai aikčioja iš nuostabos ir trypia gėlynus, o pavaišinti alyviniais obuoliais kaišioja prie jų ant riešų pritvirtintus "testerius", ir mažyčiuose ekranėliuose įsižiebia informacija apie vaisiaus sudėtį, higieniškumo laipsnį bei vartojimo rekomendacija - atsižvelgiant į asmeninę dietą. Ir su pasibaisėjimu žvilgčioja, kaip graužiu ankstyvą morką, ir stebisi mano "absoliučiai nesteriliu" gyvenimu.
- Aš jums ne eksponatas, rupūžiokai! - riaumoju ant reguliariai prie durų išdygstančių žurnalistų, mini kameroms lyg peraugusioms bitėms besisukiojant aplink mane.
- Čia ne floros atstovas, o obelis! - aiškinu būriams po sodą šmižinėjančių moksleivių.
- Čia ne realybės šou! - užtrenkiu duris visokiems neaiškaus plauko tipeliams.
Šiais laikais nuo civilizacijos nepasislėpt. Miestas pamažu artėja prie mano namų, ir iš sodo kone kasdien vaikau didžiuosius kunigaikščius, vaidilutes, kryžiuočius, partizanus, žynius ir kitokius keistuolius.
Turistai ir šiaip lietuviai, ištroškę nuotykių, mėgaujasi egzotika - atbilda apsikarstę grandininiais šarvais ar dirbtiniais meškų kailiais, prisikimšę smegenines informacijos apie "senovinę Lietuvą". Ir aš, neapsikentęs triukšmo, pasišaukiu nelegaliai šioj žemėj egzistuojantį šunį ir traukiu žvejoti. Upėje tingiai plūduriuoja vandens valymo įrenginiai, panašūs į vėžlių kiautus, o Mėnulio šviesa mirga ant metalinių paviršių - kaip ir prieš šimtą metų, ir dar seniau, kai jame pirmojo lietuvių turisto nė kvapo nebuvo.
- Labas vakaras, - sugergždžia šio vandens telkinio ekologija besirūpinantis robotas.
Atkišu jam nedidelę plastikinę kortelę - žvejo bilietą, ir robotas netrukus pasišalina, palinkėjęs malonios žvejybos. Man patinka jo prikimęs balsas ir užprogramuotas rūpestis upės gyventojais. Ir aš dažniausiai pagaunu šį tą daugiau nei konservų skardinę, kaip mano senelis jaunystėje, alergijų kamuojamas apkūnus berniūkštis.
Skinu salotas pietums. Saulėta.
Po savaitės miške pradeda filmuoti kažin kokią reklamą, ir liesa mergaičiukė garsios lietuvių aktorės (visada užmirštu jos pavardę, gal todėl, kad nebežiūriu filmų) nosimi, labai populiaria šį sezoną, ateina paspoksotį į "miškinį". Ir taip, man pasakojo, kad jūs toks keistas, dėde miškini, ir taip, jūs išties įspūdingas, ir ak, kokios gražios gėlės, kaip jūs jas vadinate - salotos?
- Mano tėvas dirba Aukštutiniame Vilniuje, - sako ji, užtektinai pasigrožėjusi lietaus nupraustais salotų lapais.
Ir aš sužinau, kad Aukštutiniame Vilniuje, kurio dangoraižių miškai man visiškai nepažįstami, jis turi firmą, ir kad mama vos netapo Gedimino pilies bendrasavininke, nors gal ir gerai, nes dabar ji pradėjo dainininkės karjerą, ir tėvas savo verslininkų rajone klausosi jos dainų. Ir būtų nuostabu filmuotis mano sodyboje, nes tai taip originalu, tiesiog jėga, bet kodėl aš visai nesidžiaugiu, juk už tokius pinigus galėčiau ištisus metus gyventi Palangoje! Ten, kur pypliai stato smėlio pilis, o pensininkai šliūžina pro šalį, įbedę akis į išmestus ant kranto dumblius, vaizduodami iešką gintaro, nors jūra jo išmeta vis rečiau. Kur atostogaujantys pensininkai ropščiasi į dailius katerius su ant šonų švytinčiomis raidėmis "Jūratė", spragsėdami fotoaparatais, tiesdami kaklus į vis artėjančią dirbtinę salelę, kurioje stovi nepriekaištinga Jūratės Gintaro Pilis - pramogų centras, o paskui kaišioja Viešosios Tvarkos Sergėtojams po nosimis prieštvaninius popierinius žemėlapius, klausinėdami apie kavinę "Jūratė ir Kastytis", kurioje galima prisikirsti nuostabių "gintarinių cepelinų". Aš juk turėčiau mėgautis atostogomis!
- Aš tą ir darau, šarka, - nepiktai pasišaipau ir bandau pavaišinti mergaičiukę vyšniomis, tačiau ji atsisako.
Kvapnios uogos raudonuoja ant stalelio sode, o mano viešnia pasiskundžia, jog jai nevalia imti kąsnio į burną, nepasitarus su dietologu.
- Bet užtat aš čia pagrindinė aktorė, - šypsosi ji, ir truputį apsidžiaugiu, kad taip ir negavau leidimo turėti vaikų.
Ji klausia, ar seniai buvau mieste. Gūžteliu pečiais, nedrįsdamas pasikasyti pakaušio - bijau išgąsdinti šią trapią būtybę, net neįsivaizduojančią, kaip atrodo erkė. Man visai nepatinka tie metalu alsuojantys megapoliai ir reklaminėmis hologramomis švytintys "autentiški miesteliai", aerobusai ir tramvajai, keltuvuose į Gedimino pilį kretantys pensininkai ir lazerių šou ant Trijų Kryžių kalno, Alaus kelias, skirtas naiviems turistams, ir moderni kavinė "Prie Kryžių kalno", ir... Ir dar aš nekenčiu tų Tvarkos Sergėtojų, vis primenančių:
"- Pilieti, jūsų lietuvių kalba netaisyklinga. Ką tik pavartojote svetimybę…"
Viešoje vietoje elkitės prideramai. Pilieti, šen, pilieti, ten.
- Užtat ir gyvenu miške. Gaila, kad neragauji vyšnių.
Pasiimu porą uogų ir, pasigėrėjęs viliojančiu raudonumu, dedu į burną. Saldžios. Mergaičiukė net kvapą sulaikiusi mane stebi. Paskui atsargiai paima vieną vyšnią ir kiša prie jos "testerį", bet apsigalvoja ir sako:
- Vis tiek negalima…
Ir apsidairiusi staiga paslepia uogą burnoje, o aš net nespėju perspėti, kad išspjautų kauliuką. Sutrikusi nusišypso ir sako, kad skanu, bet jau daugiau sau neleisianti valgyti, ir taip bekalbėdama praryja dar porą vyšnių. Daugiau nebespėja - atviras kabrioletas grakščiai stabteli prie vartų, išspjaudamas porą apsaugos vyrukų, susirūpinusį dietologą, stilistę ir dar keletą personų. Jiems uogų nesiūlau.
Verdu vyšnių uogienę. Iškart po pusryčių.
Į mano duris vėl beldžiasi. Iš NGK. Visi su išblizgintomis uniformomis.
- Buvo toks priklydęs, - sakau, - gražus šunelis…
Pora pareigūnų ir veterinaras holivudiška šypsena įtariai dairosi. Kaip gerai, kad Dingis kažkur prašapo. Kasausi pilvą.
- Bene vėl erkė… Čia dabar reklamą filmuoja, jei kam įsisegs… Miestiečiai tokie lepūs…
Atklydėliai pažada dar sugrįžti.
- Maloniai prašom, - sakau.
Vienintelis į jokias skaitmenines laikmenas neįtrauktas šuo gali netrukus tapti statistiniu vienetu. Miestas alsiai kvėpuoja tiesiog į nugarą, nors atsisukęs išvystu tik raudonuojantį vyšniomis sodą.
Bet užtat toji mergaičiukė atvažiuoja paragauti uogienės, ir aš garsiai juokiuosi, stebėdamas, kaip iš paskos atkurnėjęs dietologas lyg užkeikimą kartoją žodį "kalorijos".
Viskas kartojasi - vaidilutės, reklamos, mandagūs kostiumuoti vyrukai, arkliai - ir kaskart tenka vaikyti iš savo sodo kryžiuočius, eiti malkų laužui ar aiškinti, kuo skiriasi salotos nuo gėlių. Turistų nesupaisysi. Kaip ir seno atostogaujančio miškinio nudriskusiais džinsais, čiumpančio senutėlį kastuvą ir skubančio į sodą. "Lietuvos lenciūginių" veislės šuo lekia iš paskos, ir žemė kvepia po lietaus. Gardžiau nei vyšnių uogienė.