Dienos baltume ir nakties apkabinime

Dienos baltume ir nakties apkabinime
tu gali per mane susikruvinti kojas;
mėginu tau nuo kelio akmenis rinkti,
kai į žemę įmint nepajėgiu jų.
Driežo žvilgsny saulėkaitoj
urbanistikos greitkelių dulkėse
suradau aš dalelę tavęs:
tavo pėdsaką – porą žiedadulkių,
vieną žvaigždę danguj,
violetinį debesį,
žalio vėjo šakas –
mūs veidų intymumo garantą.
Vakariniam katės murkime
ir gurkšny šaltinio vandens
aš dar kartą surasiu tave
tarp rudens ir pavasario dušo lašų
ir veidą atsukęs į lietų
aš tyliai paklausiu “ar tikrai šičia tu ?”