menininkai

Mes - Menininkai.
ir miegam ant žemės
nuotraukų šūsnimis apsikloję plikus padus.
Mes - Picaso balandžiai
ir nejaučiam bado -
tupim paveiksluose
tyliai.

Mes - godūs savimylos -
“pažiūrėkit į mus” -
reikalavimai pūpso ore.

Ir vakarais basom kojom
po virtuvę
dairomės gėlo vandens...

Paniškai bijom aukščio,
bet šokam ant stogo
- tokia kaina -
Drąsos

Iš už supamų krėslų
Iškišam nosis
Ir akims susitikus
Apsimetam

Susimąstę
neva

Ir nukreipiam žvilgsnius į šalį...

O žodį ištarus dar
Burbteli
„netrukdyk - nematai, kad kuriu? “

beveik tikras chaosas
pasakytų preciziški žmonės

bet mes
kiekvieną naktį
pūkuotom šlepetėm avėdami
straksim virtuvėn
ir dairomės gėlo vandens
savo plantacijoms ir spalvotiems žiedams...

ir
susitarėm kartą
stiklo ąsočiais
atgal
nešini
tarpdury susitikę tik šypsenom keisimės

ir nei žodžio
nei žodžio
nereiks

2004-06-03