Klapt šast kliopt!

Šalia nemenkai didelio miško, kuriame stūgavo šlykštūs mamutiški vilkolakiai, stovėjo mažutė medinė taverna, kurios vieninteliai lankytojai buvo barzdotas vienarankis nykštukas ir nemalonus aklas žmogus, bei dar šis tas...
- Kaip matau, esi aklokas, - nusijuokė nykštukas.
- Kaip girdžiu, esi šlykštus nykštukas, - atrėžė šalia gretimo stalelio sėdėjęs aklasis.
- Mane vadina Pingvinu, esu labai vienarankis.
- O aš esu Leninas, - pajutęs nykštuko reakciją aklasis pridūrė, - sutapimas.
Pasimetęs nykštukas nusuko žvilgsnį į smuklės kampą. Minutėlę pavėpsojęs į statinę nuo prarūgusių elfiškų kopūstlapių, dar labiau nusuko žvilgsnį į kitą kampą. Ten tupėjo ne mažiau prarūgusi žmogysta, užsimetusi neaiškiai tamsios spalvos apsiaustą su gobtuvu. Toje vietoje, kur turėtų būti žmogystos akys, degė kažkokios oranžinės liepsnelės. Minutėlę pažiūrėjęs, Pingvinas pasijuto lyg labai labai pagiriotas, ir dar kaip nuo statinaitės „Patriedėniškių trolių ypatingojo“. Nykštukas nusipurtė ir vėl atsisukęs į akląjį pašnibždomis riktelėjo:
- Šitą, manau, kad ten anam kampe kokis būrikas sėdi... Pažiūr... (čia jis prikando liežuvį, mat buvo visai ne toks ciniškas nykštukas, kaip jūs galėjote pagalvoti).
- Burokas? Vadinasi prarūgusius elfiškus kopūstlapius pagaliau išmetė? Gaila... tie dar mano piemenavimo metais ten stovėjo...
- Ne, ten ne burokas, o būrikas. Burtininkas, va.  – paaiškino nykštukas, - Kiba tamstelė dar ir kurčias būsit?
Tada už jų klastingai nuskambėjo itin keistas balsas, šiaip į nieką nepanašus, bet jeigu džiovintos drakonų uodegos, pabarstytos aštriais pipirais mokėtų kalbėti, tai jos kalbėtų būtent šitaip:
- Tačiau šit aš patsai anei kurčias, anei aklas anei vienarankis... Užtataigi ir jūs galėtumėt vėlgi nebebūti klipatomis tokiais, kokie dabar patapę esat ir vėlgi šaunuoliais atvirst, kokias bebuvot. Žinoma, su mano pagelbėjimu, beigi už užmokestį šiokį tokį...
Pingviną vėl persmelkė tas bjaurusis jausmas, tačiau didvyriškai jį suvaldęs, jis rimtai nykštukiškai pirstelėjo ir dar rimčiau paklausė:
- Kaip matau, atspėjau jog burtininkas esate?
Apsiausto kraštas linktelėjo.
- Vadinuos Pukis Baisulis. Jūsų paslaugoms, žinoma, jei mokėsit padoriai.
Nykštukas metė akį į Leniną (iš tiesų, tai nieko jis nemetė, nebijokite, tiktai pažiūrėjo, tiesiog šiaip tame krašte būdavo šitaip sakoma). Aklasis sėdėjo ir leido iš burnos tąsią seilę. Atrodė labai priblokštas.
- Kiba galit kuomi padėti? – reikšmingai paklausė Pingvinas.
- Kiba galiu, - išdidžiai tarstelėjo kerėtojas.
- Mm... – mykė Leninas pirštais maklinėdamas seilę, - o ką tu moki?
- Moku šonkaulius sulaužyt, moku šlepetes siūti, moku iš musės dramblį padaryt, bei, kas tamstelėm busią aktualu, moku rankas, akis, kojas bei kitus svarbėlesnius dalykėlius ataugintai.
Nykštukas ir žmogus abstulbę stryktelėjo ant kojų.
- Jei man ranką atauginsi aukso duosiu! - sušuko nykštukas.
- Jei man regėjimą grąžinsi - alum pavaišinsiu! - entuziastingai kvyktelėjo Leninas.
- Gal galėčiau prie tamstelių prisėsti? – užklausė burtininkas ir atsisėdo nelaukęs atsakymo.
- Mmmm... – „M“ raidę vis kartojo Leninas.
- Norėčiau sužinoti, kas jumis taips šitai traumavę? – pasidomėjo Pukis Baisulis.
Nykštukas pasislinko arčiau aklojo, mat nors ir nemalonus, tasai Pingvinui buvo mielesnis už burtininką.
- Mmmmm... - atrodo Leninas pamiršo visus kitus žodžius.
- Oi baisi mano istorija, nemalonusis burtininke, labai baisi... net nežinau, ar tamstelė norėtumėt ją išgirsti. – kuo kraupesniu ir paslaptingesniu balsu tarė vienarankis nykštukas.
- Norėčiau. – vėl linktelėjo burtininkas, tuo nepalikdamas nykštukui kitos išeities. Pingvinas ėmė pasakoti.
- Sykį, klaidžiodamas gūdžiame Vudmirko miške, mąsčiau liūdnai, kodėl gi visi taip nemėgsta netradicinės seksualinės orientacijos nykštukų, tuo labiau, kad mūsų vyrų nuo moterų atskirti vistiek nesugeba. Užsimiršęs netyčiom į elfų vakarušką įmoklinau.
O elfai, kaip žinia, labai neblogą naminukę savo miškuos varo... Jos išgėręs, labai gražus, stiprus ir nemirtingas pasijunti, o ir pagirios ne tokios, kaip nuo kokio marmalo... Taigi, priėmė ir mane jie į savo linksmą ratą...
- Pala, pala, argi elfai ir nykštukai nėra mirtini ir nesutaikomi priešai? – pagaliau pamiršęs sakyti „M“, pasidomėjo Leninas.
Nykštukas truputį paraudo, bet didvyriškai pasakojo toliau:
-  Taigi, tuojau viską išgirsite... Atsipalaidavau aš nuo to elfiško srėbalo, ir ėmiau į elfus dairytis... O pas juos irgi sunkoka suprasti, vyras ar moteriškė, visų užpakaliukai tokie riesti .. khem..
- O į veidus tamstelė aniems nebandei pažiūrėti? – pasiteiravo burtininkas.
- Tai... kaip ten juos suprasi, kad visi be barzdų... na, žodžiu, baigėsi tuom, kad įsilinksminęs aš vieną tokį užpakaliuką grybštelėjau. Patį gražiausią, tiesą sakant.
Pasitaikė tai elfų valdovas, patsai Matriksius Didysius. Pagėręs būdamas ir jisai mane meiliai apkabino bei ėmė barzdą mano kedenti. Tačiau nė kelių minučių nepasidžiaugus, šoko ant mūsų jo pavydus meilužis, baisų kardą išsitraukęs. Aš irgi nepėsčias būdamas, kirviu aną puoliau. Didvyriškai mes kovėmės, kartais grasinančiai žagtelėdami... Visi girti elfai tik apstulbę spoksojo. Kuo man ta kova baigėsi, štai dabar ir matote. Užtai tam bjaurybei kirvį tarpkojin suvariau! Man rodos, nuo tada elfai ir neapkenčia nykštukų, sako, meilužio netekęs labai piktas jų valdovas pasidaręs. Jei ką užklydusį miškan, pagauna, tai iškreiptu būdu išprievartauja ir išduria akis...
  Burtininkas mąsliai pažvelgė į Leniną, bet nieko nepasakė. Pastarasis atsikrenkštė, kažką sumurmėjo apie akių uždegimą vaikystėje ir siektelėjo bokalo su alum.
- Gal tamstele Pukuti alučio norėtumėt? – užklausė Pingvinas kerėtojo.
- Aš ne Pukutis, aš Pukis! Bet norėčiau. – priėmė pasiūlymą burtininkas ir griebė bokalą „Marmalo auksinio“, kurį tuoj pat ištuštino vienu mauku ir tarė:
- Taigi negarbingieji vyručiai, jei norit letenėles ir akutes vėlgi atgauti, idant spoksoti beigi grabalioti būtumėt įgalinti, klokit aukselį ir aš tuoj viską sureguliuosiu.
Nykštukas ir žmogus pasiknaisiojo savose kišenėse ir išsitraukė po žvangantį maišiuką.
- O kaip mes žinosim, kad tu mūsų neapgausi? Gal mes tau duosim aukso, o tu tik šast į kojas ir išnyksi kaip dūmas... Žinau aš jus. Vienam tokiam prieš pusmetį sumokėjau, kad mano telyčią nuo seilėtekio išgydytų. Ir ką sau manot? Tik aukselį padaviau, o jis tik šmaukšt man su taburete per galvą... Kai atsipaipaliojau jo ir pėdos buvo ataušusios, - pasakojo savo negandas barzotasis nykštukas.
- Ne ne, aš galiu tamstelėms, taip sakant, viską pademonstruoti. Nugi, paduok man tą mielą vorą, kuris rėplioja per aklojo veidą, - paprašė burtininkas, tuo pačiu pildamasis jau ketvirtą bokalą alaus.
Nykštukas ištiesė paskutinę savo ranką ir sugriebė riebų vorą. Leninas klaikiai žagtelėjo.
- Še, - Pingvinas mestelėjo vorą burtininkui. Pastarasis mikliais pirštų judesiais nurovė vorui visas kojeles ir truputį pasimėgavęs padarėlio kančiomis, iš mažo kapšelio iškrapštė truputį keistų žalių miltelių, užbėrė ant naujai iškepto invalido ir sušuko:
- Klapt šast kliopt!
Visos aštuonios kojelės lipte prilipo prie voro kūno. Šis truputį pastovėjo ir greitai nubėgo stalu link Lenino, ant kurio veidelio puikavosi neseniai nuvytas voratinklis.
- Suveikė? – paklausė žmogus.
- Dar ir kaip, - atsakė nykštukas.
Burtininkas garsiai atsirūgo ir netgi nusimetė gobtuvą. Jo veidas nebuvo toks burtininkiškai kraupus, kokio galėtum tikėtis, bet visgi pakankamai nemaloniai nežmogiškas. Pukis Baisulis iššiepė smailius geltonus dantis. (galbūt vien tik dėl įspūdžio, nes kažkada buvo skaitęs burtininkų kodekse, jog klientams reikia nusišypsoti, tuo užsitikrinant jų pasitikėjimą. Išraiška į šypseną nesigavo panaši nei iš tolo, o juolab iš pusmetrio, už kurio sėdėjo nykštukas. Aklajam tai, savaime suprantama, buvo “dzin”.)
- Taaaaip... – nutesė aklasis, po to, lyg kažką prisiminęs, dar pridėjo, - Mmmmm....
- Išgerkime už šį puikų būsimą sandėrį! Einu užsakysiu dar ąsotį alučio, o gal ir ko dar stipresnio, – labai protingai pasiūlė nykštukas, ir galingai pagadino orą, tuo dar sustiprindamas pasiūlymo svarumą.
Niekas neįtarė, jog Pingvinas nebuvo labai sąžiningas nykštukas, o netgi ganėtinai klastingas. Nebuvo sunku atspėti, ką jis sumanė, kai pas apspangusį smuklininką paprašė ąsočio „Patriedėniškių trolių ypatingojo“. Taip, jis iš tiesų norėjo nugirdyti burtininką ir pavogti stebuklingąjį jo kapšelį su žaliais milteliais. Smuklininkas užsakymą kaip mat įvykdė.
Nykštukui grįžus prie stalo, jau ganėtinai pakaušęs burtininkas derėjosi su akluoju Leninu, kartkartėm sušnypšdamas kokį burtažodį, nuo kurio nutikdavo kas nors itin netikėto – tarkim iš Lenino kišenės pradėdavo lipti variokai ir bėgti burtininko kišenės link tiesiog neįtikėtinu greičiu. Nykšukas ėmėsi dosnai lieti Pukio Baisulio bokalan „Ypatingąjį“. Burtininko akys užsižiebė godžia žalia liepsnele, jis čiupo bokalą ir išsriaubė. Tai buvo paskutinis jo sąmoningas veiksmas, nes po šio kerėtojas griuvo pastalėn, suplazdėjęs apsiaustu ir girtu balsu suveblenęs dar vieną burtažodį. Palubėje skraidžiusios musės ėmė zyzti gerai žinomos nešvankios dainuškos melodiją ir suktis nelabai taisyklingu rateliu.
- Leninai, - kreipėsi nykštukas į patys žinot ką, - esi kada nors ką nors pavogęs?
- Mmmm... – palinksėjo galva aklasis.
- Labai gerai. Dabar darom taips vat: Aš čiumpu tuos miltelius, apibarstau tave, apsibarstau pats...
- Aha... mintelę pagavau, - nusišypsojo žmogus, - o burtažodį atsimeni?
- Žinoma atsimenu.
- Tada puiku, - pritarė Leninas.
Nykštukas pasilenkė prie knarkiančio burtininko ir mikliu įgudusios rankos judesiu atsegė jam apsiaustą, po kuriuo pritvirtintas ant diržiuko kėpsojo maišiukas.
Pačiupęs miltukus jis dosniai apibarstė jais žmogų ir dar dosniau apsibarstė pats.
- Taigi... – nutęsė Pingvinas, - laikykis dabar. Sakysiu kerą.
Leninas jo žodžius suprato tiesiogiai ir įsikibo į kėdės atkaltę.
- Klast šliopt šast! – sušuko nykštukas.
- Man rods ne taip pasakei, - sunerimo Leninas, - manau, jog buvo klapt slapt šast! Ei, aš matau! Matauuu...
Leninas pamatė, kaip ir nykštukas, ir ant grindų knarkiantis burtininkas, ir palubėje vis dar besisukančios musės, ir jis pats, bei galop visa taverna susiliejo į baisingą makalynę.
- AAAAAAA! – suriko nykštukas. Jo riksmas po truputį ėmė slopti, ir pavirto raidėmis be garso. Štai tokiomis: AAAAAAA!
Po minutėlės tavernos vietoje gulėjo pergamento ritinėlis. Jį surado girtuoklis medkirtys, nutaręs užsukti tavernon. Teradęs jos vietoje tik popiergalį, geriausiu atvėju tinkamą užpakaliui nusivalyti, nusispjovė ir nuėjo tolyn. Dar po kelių dienų pergamentą rado paklydęs bibliotekininkas, atsidūręs ten sprukdamas nuo baisiojo elfų valdovo. Baisingai nudžiugęs, nes jam jau buvo beprasidedanti abstinencija nuo ilgalaikio neskaitymo, tuoj puolė skaityti:

„Šalia nemenkai didelio miško, kuriame stūgavo šlykštūs mamutiški vilkolakiai, stovėjo mažutė medinė taverna, kurios vieninteliai lankytojai buvo barzdotas vienarankis nykštukas ir nemalonus aklas žmogus. Bei dar šis tas... “