Kailinė istorija

[Šis dalykas iš jau pasibaigusio konkurso "Lietuvos ateitys". Nėra ką veikt, tai įdedu:) ]

--------------------------------------------------------------------------------

Kailinė istorija

2051 metai. Veiksmas vyksta kažkur esančioje, super labai slaptoje laboratorijoje.

- Oj! - sukvyksėjo genetikas užkliuvęs už ežiuko (aha, ir man įdomu ką tas ežiukas ten veikė.) ir sudaužė indą su keistom, mutacijas sukeliančiom bakterijom.

*****

Maždaug po trijų šimtų metų.

Minotauras stovėjo pilies bokšte ir kažką krapštė. Manyčiau tai buvo klynas. Taip, tebūnie klynas. Kita ranka irgi buvo gerokai užsiėmusi. Galiūnas tvirtai laikė širšių lizdą, kurį nusiskynė nuo palangės. Nuoširdžiai apžiūrėjęs savo skyninį (nuo žodžio "skinti"), minotauras siaubingai suriaumojo ir nusišypsojo kerinčia šypsena.
Ši kerinti šypsena buvo skirta ne bet kam, o pačiam sau ir lizdui.
Staiga, kažkur toli toli, jo skvarbus žvilgsnis užfiksavo kažką besimylint. Truputuką pasimėgavęs reginiu, jis dar kartą pasimėgavo reginiu.
O tada pradėjo švilpt (Nuo žodžio "myžti").

*****

- Gelmy, šuns dukra tu, vėl prisigėrei? - Paklausė didelis vyras mažo vyro.
- Ne, čia aš taip liūdnas atrodau. - Atsakė mažas vyras.
- Tai kas jau tau nutiko? - Pasidomėjo didysis, - tundranorėją pasigavai?
- Tundranorėja dar būtų nieko, išgydoma... Pinigų nebeturiu.
- Tai pinigus galima užsidirbt.
- Taigi, - numykė Gelmys, - gal darbo turi?
Didysis pasikasė straublį ir ištiesė mažajam plakatą.
"Nudobk vilkolakį, užsikalk lengvų babkių", skelbė užrašas. O šiek tiek žemiau, mažesnėmis raidėmis, buvo paaiškinta kur tą vilkolakį rasti.
- Ving... - pradėjo garsiai skaityti mažasis, - hmm... Vingio parke. Ten gi džiunglės!
- Kokios tau džiunglės. Jei rašo, kad parkas - reiškia parkas. Imsies?
- O jei rašo, kad vilkolakis - reiškia vilkolakis, - filosofavo Gelmys.
- Taigi...?
- Imu, kur aš dėsiuos... Jei po savaitės negrįšiu, perduok mano žmonai, kad jos gyvybę kortomis pralošiau.
- Kam?
- Uošvenei...
- O ji ką statė?
- Alaus dėžę.
- Hmm... apsimokėjo. Ypač, kad tavo žmona su mano žmona...
- Kalės.
- Kalės.
- Viso gero.
- Viso gero.

******

- Kirvis ar kardas, kirvis ar kardas... - garsiai galvojo Jergus Kverfas, pakeldamas tai vieną, tai kitą paminėtąjį ginklą. Pagaliau išsirinko kirvį.
- Geriau imk dalgį, - pasiūlė jo motina Aguona Kverfienė, - su kirviu nelabai patogu.
- Neaiškink motin! - sušuko sūnus, - Aš gimiau kariu, tai ir rugius pjausiu kaip karys!
- Po velniais, - nuskeikė Kverfienė, - bent su kardu tada, m?
- Kirviu! - nenusileido sūnus.
"Degradas", - pagalvojo motina.
"Tram pam pam", pagalvojo sūnus.

******

Miške buvo šlapia ir baisu. Visur susirangę ir suskretę voliojosi vijokliai, skeletai ir skarbonkės. Kur ne kur, augo negražūs grybai ir gražūs grybai. Kartais, ant takelio, kuriuo ėjo Gelmys, pasirodydavo mamutų bei ne mamutų pėdsakai, kurie greitai apsimesdavo esą ne pėdsakai, o pėdų sakai. Keistas miškas. Absurdiškas.
- Vaidenasi, - murmėjo po nosimi Gelmys, braudamasis per Vingio parko džiungles, - štai ir vėl vaidenasi, ir dar kartą, ir dar kartą... - skaičiavo pasivaidenimus mažasis žmogutis, kol pametė skaičių. Nusikeikė ir prisėdo ant šlapios žemės. Išsitraukė sumuštinį su arklio bamba ir ėmė užkandžiauti. Bevalgydamas net nepajuto, kaip užmigo ir pasinėrė į sapnų karalystę. Sapnavo jis savo uošvę.
Staiga pasigirdęs vaiko verksmas nutraukė košmarą. Gelmys pašoko ant kojų ir įtariai bei paranojiškai apsidairė.
- Pasivaideno... (vėl!) - sau sušnibždėjo vilkolakio medžiotojas.
Bet štai, iš medžių tankmės, vėl atsklido keistas garsas. Lyg inkštimas, lyg verksmas, lyg roko muzika. Bet tikriausiai verksmas. Taip Gelmys ir pagalvojo, o pagalvojęs nusprendė viską išsiaiškinti.
Prasibrovęs pro durnaropių plantaciją ir apėjęs medžių tankmę iš kažkurios pusės, kuri nebuvo kairė, jis išvydo ant kelmelio sėdinčią mažą mergaitę, kuri labai labai žliumbė.
- Yyyyy... - vis kartojo mergaitė.
- Hkhm... - atsikrenkštė Gelmys, - kas nutiko?
Mergaitė pažvelgė į medžiotoją ašarotom akutėm ir atsakė:
- Valgyt noriu, tiesiog mirštu iš bado... - o akutės staiga sužibo, - hmmm...
- Aš neduosiu tau valgyt, - tarė Gelmys. - Pats mažai turiu.
- Tai aš taves ir neprašau... - atsakė mergaičiukė ir staiga pradėjo keistis. Keitėsi keitėsi, kol įgavo žirafos formą. Pamačius, kad susimaišė su formom, žirafa nusikeikė ir per keletą kartų pagaliau mutavo į didelį, juodą ir piktą, bei nuožmų ir agresyvų, bet nelabai siaubingą vilkolakį!
- Ot blin, - tespėjo sušukti Gelmys, bandydamas iš kuprinės išsitraukti sidabrinį durklą. Bet durklas užstrigo ir nesileido ištraukiamas. Seilėmis besitaškanti pabaisa vienu smūgiu partrenkė vyrą žemėn, o pastarasis, nelabai minkštai ant jos nusileidęs, atsisveikino su sąmone.

*******

- Hmmmm... - tarė pats sau minotauras stovėdamas tame pačiame bokšte. Jo dėmesį patraukė kažkas įžūliai atjojantis link jo kalno. Pora arklių ir pora ne arklių sedinčių ant arklių.
- Eiliniai minotaurų medžiotojai? - paklausė minotauras lyg savęs, lyg kažkieno, kas visai nebuvo jis, - tegul atjoja, tegul atjoja...

*******

Lėtai, bet labai užtikrintai, Gelmiui grįžo sąmonė. Jis tiksliai nežinojo ar tai buvo ta pati sąmonė, kurią jis prarado, ar jau kita, bet skirtumo tarp buvusios ir šiuo metu esančios jis nejautė, todėl pramerkė vieną akį.
Jis gulėjo netoli degančio laužo, tame pačiame miške. Netgi toje pačioje vietoje, kur jį užpuolė kraupus vilkolakis. Kitoje laužo pusėje sėdėjo kažkokia žmogysta.
- Sveikas gyvas, - atsklido moteriškas balsas.
- Sveika... - nustebęs atitarė Gelmys, - Kk... kas tu?
- Aš esu tavo sėdynės išgelbėtoja, bet šiaip gali vadinti mane Blakstiena. Esu burtininkė, - tarė moteris, kuri kažką kepė virš laužo, - ėjau pro šalį.
- Ačiū, kad... ėjai pro šalį - padėkojo Gelmys, - mano vardas Gelmys.
- Alkanas?
- Taip, truputį, - palinksėjo jis.
Blakstiena nuėmė nuo laužo apskrudusį mėsgalį ir padavė mažąjam vyrui.
- Gardu, - pagyrė medžiotojas, - kas čia?
- Vilkolakis.
Išgirdęs atsakymą, Gelmys ilgai vėmė, bet tai nėra taip svarbu, kad būtų verta pasakoti visas šio proceso subtilybes.
Žodžiu, viskas baigėsi tuo, kad kerėtoja už paslaugą užsiprašė paslaugos - padėti jai gauti sidabrinį minotauro kailį.
Ji nepasakė kam tas kailis jai reikalingas. Oj kaip nepasakė.

*******

- Motin, - pakvietė Jergus Kverfas, - žiurėk, kiba kažkas pas minotaurą susiruošė?
Kverfienė prisimerkė ir įsižiūrėjo kalno link.
- Atjoja. Keturiese. Du iš jų arkliai, o du ne arkliai.
- Ot tu rupūže! - sušuko sūnus, metė kirvį (rugiams kirst), čiupo kardą (galvoms kirst) ir ristele pasileido link bokšto, stovinčio ant kalno, kuris nebuvo kalnas, o buvo tik kalva, bet vistiems į tai buvo nusispjaut.

*******

- Ach štai kur tas Gimdimyno pokštas... - susižavėjęs atsiduso Gelmys.
- Ne pokštas, o bokštas! Priekurti tu, - piktai pataisė savo bendražygį Blakstiena - jaunutė didžiakrūtė mergaičiukė, iš pažiūros vos perlipusi dvidešimtmetį, bet jau išdidžiai užsimaukšlinusi burtininkės skrybėlę ir akinius nuo saulės, - ir ne Gimdimyno, o Gedimino.
- Dvorfas, dvarfas... Koks sumautas skirtumas? Svarbu, kad abu žinom apie ką kalbam.
- Nesityčiok, - griežtai paliepė Blakstiena, - Čia ne šiaip bokštas. Šis bokštas pastatytas prieš keletą tūkstantmečių, ir jeigu jis iki šiol tebestovi - tikriausiai jis labai magiškas.
- Tu visur įžvelgi tą savo sumautą magiją.
- Magiją reikia gerbti, - ramiai paaiškino burtininkė ilgesingai žvelgdama bokšto link.
- Aš girdėjau gandus, kad praeityje išvis jokios magijos nebuvo, - pareiškė karys ir riebiai nusispjovė, - Gyveno sau žmonės be jokių sumautų burtų ir be jokių sumautų burtininkių...
- Aš jau pradedu gailėtis, kad tave išgydžiau, - sumurmėjo Blakstiena, - Geriau būčiau tave ten ir palikus. Nukraujuoti ir nudvėsti.

Staiga, prasiskyrus krūmams, ant tako iššoko didelis ir storas padaras:
- Aš esu Jergus Kverfas. Jūs - lavonai, - prisistatė pats ir pristatė juos pačius jiems patiems.
- Aš Blakstiena, - tarė Blakstiena, - o tu tiesiog kalės vaikas.
- Ką tu pasakei apie mano mamą? - suriko Jergus ir užsimojo savo plačiaašmeniu kardu. Blakstiena paniekinančiai nusišypsojo ir tik suplojo rankutėm. Didis karys krito be sąmonės ir sutraiškė tris sraiges.
- Įdomu kas jis... - užsisvajojęs paklausė Gelmys.
- Jergus Kverfas.
- Logiška.
- Labai logiška.
- Bet neperspektyvu.
- Velniop, - nusikeikė Blakstiena, - surišk jį ir užkelk ant arklio.

*******

Bam bam BAM! Beldimas į duris. BAM! Vėl bam. Ir taip daug kartų.
- Einu, einu, - sušuko minotauras bėgdamas atidaryti durų.
Ąžuolinės durys girgždėdamos prasivėrė. Už jų minotauras išvydo mažutį vyruką ir išvaizdžią mergiotę. Ant arklio kabėjo Jergus Kverfas. "Tą asilą vieną dieną reikės atleisti iš asmens sargybos", nusprendė minotauras ir prisistatė:
- Sveiki atvykę į Gedimino pilį. Aš esu Gediminas, - o pamatęs sutrikusius žmonių veidus jis pridūrė, - sutapimas.
Mergiotė žengė į priekį:
- Aš esu burtininkė Blakstiena, atėjau tavo kailio.
- Kam tau mano kailis? - pasidomėjo Gediminas.
- Man šalta.
- Hmm... gana svari priežastis, bet neduosiu.
- Aš atimsiu.
- Aš stipresnis už tave ir už tavo vergą (Gelmys puolė piktintis, bet burtininkė spyriu į klyną jį nutildė) kartu sudėjus, manęs neveikia jokie burtai. Kaip tu atimsi?
- Siurprizas, - atsakė Blakstiena ir pamerkė minotaurui akį.
Nepraėjus nei sekundei, vietoj burtininkės jau stovėjo seilėmis ir gleivėmis besitaškantis vilkolakis.
- Nieko nebesuprantu, - murmėjo Gelmys.
- Ir aš nesuprantu, - nuliūdo minotauras.
- Hmm, - suurzgė pabaisa, - tada reikia paaiškint. Gelmy, tame miške vilkolakis buvau aš. Esu naujoviškas vilkolakis, mokantis įgauti pavidalus tų, kuriuos kadanors buvau užmušęs. Taigi, dabar man mirtinai prireikė pasiversti minotauru. Kaprizas ir tiek. Jokio jo kailio man nereik. Man reikia, kad jis mirtų!
Su tais žodžiais (tiek žodžių jau minia), pabaisa šoko ant minotauro ir perkando jam gerklę. Žodžiai išsibarstė netoliese. Gelmys persigandęs stovėjo ir žiūrėjo, ir vėl žiūrėjo, kol tik žiūrėti įstengė, o paskui prarado sąmonę.
Staiga, iš kažkur, atskriejo sidabrinė žvakidė ir įsmigo vilkolakiui į smegenis. Vilkolakis mirė didelio (kaip namas) skausmo kamuojamas ir nieko nesuprasdamas.
Paaiškėjo, kad tai Jergaus Kverfo darbas, kuris per stebuklą išsilaisvino nuo pančių...
Bet pats Jergus, iš to džiaugsmo, kad ir vilkolakis ir minotauras negyvi (jam atiteks visa pilis!) nepastebėjo, ant žemės, be sąmonės ir be dantų, gulinčio Gelmio.
Paslydo ant jo, susidaužė galvą ir numirė.
Viskas taip ir būtų pasibaigę jei ne širšės, vorai, lakštingala ir gyvatė.
Gulintį Gelmį mirtinai sukandžiojo minotauro širšės. Širšes po kiek laiko išgaudė vorai. Vorus suėdė atskridusi lakštingala, o ją pačią sugavo ir suvirškino pilyje gyvenusi gyvatė. Tada pastaroji nušliaužė miškan ir jos niekas niekad nebematė.
Ir aš ten buvau, alų, midų gėriau...

*******

2051 metai. Veiksmas vyksta kažkur esančioje, super labai slaptoje laboratorijoje.

"Kur mano ežiukas", kažkas paklausė, net neįtardamas, kad jo ežiuką apspito daugybė mutacijas sukeliančių bakterijų ir jis jau visai nebe ežiukas...