penkioliktas numeris

Saulė, lašnodama spinduliais, dūrė man tiesiai į akis. Prisimerkiau. Pagalvojau, kad esu saugus, tačiau, nepraėjus ir akimirkai suvokiau, kad viskas kaip buvę, aš esu gydykloje, kambaryje minkštomis sienomis. Tai buvo taip liūdna, kad aš tučtuojau praradau nuovoką. Pradėjau klykti ir trankyti sienas.
Kai pavargau, atėjo sanitaras ir surišęs už nugaros rankas, davė tabletę. Ji buvo karti ir aš vos neapsivėmiau. Žinojau, kad manęs dabar laukia apklausa. Pas gydytoją. Jis protingas, tas gydytojas, tiria mano ligą. Nors aš žinau, kad esu visiškai sveiko proto.
Lygiai po penkiolikos minučių nuo to, kai buvo sugirdyti vaistai, sanitaras mane įvedė į šviesų kabinetą. Nors jau buvo apėmęs palaimingas svaigulys, rankos tebebuvo surištos už nugaros. Atsisėdau prieš stalą, ant kurio stovėjo smegenų vingių skaičiuotuvas ir psichinės sveikatos matuoklis.
-Sveiki, gydytojau.
-Sveiki, - atsakė pagyvenęs, ūsuotas gydytojas Vygandas Liaudanskas. - Kaip jaučiatės?
Jis tiriamai nužvelgė mano veidą.
-Jaučiuosi gerai ir noriu kuo greičiau grįžti namo... Aš sveikas, negi nematote?
-Na čia jau leiskite man spręsti, apie jūsų būklę. Ir nusiraminkite... Gydymas juk jau eina į pabaigą.
-Kada tas tyčiojimasis baigsis? - piktinausi aš. - Man jau atsibodo jūsų įstaiga ir tai jog neatsakote į mano klausimus... Kas aš buvau?
-Petrai nusiraminkit, - lipniu balsu ramino daktaras, - neverta taip jaudintis. Jūsų gydymas tikrai eina į pabaigą. Pirmiausia, noriu paklausti jūsų, ką jūs atsimenat apie save?
Deja, turėjau pripažinti, kad nieko. Visiškai tuščia. Aš net nebuvau tikras, kad aš esu Petras. Kur aš esu irgi nežinojau, aišku žinojau, kad šalis kurioje gyvenam yra vadinama Lietuva, tačiau tai tebuvo informacija sukalta man į galvą ir aš neturėjau kitos išeities, kaip ja tikėti. Juk nebuvau išėjęs už šio pastato sienų. Lietuva man nieko nereiškė, tačiau gydytojas man patvirtino, kad kalbamės lietuvių kalba.
Žinojimas, kad aš nežinau, kas aš, mane vesdavo į neviltį, o tada mane pagaudavo pasiutimas. Ir dabar norėjau ištaškyti visą kabinetą, o ypač daktarą į gabalus.
-Petrai, jūs man sakot, kad esat sveikas, tačiau jūs siuntat ir tampate agresyvus dėl to, jog neprisimenat kas esąs, iš kur, kas jūsų tėvai, giminaičiai, kur jūs gyvenot prieš ligą... Tačiau jau mėnesį jums aiškinama, kad taip turi būti. Apskritai, ar jūs prisimenat ką veikėt prieš mėnesį?
Neprisiminiau, neprisiminiau....
-Ne, neprisimenu! - suklikau, - jūs patenkintas? Taip aš ničnieko neprisimenu!
Gydytojas užjaučiamai šyptelėjo:
-Viskas tvarkoje, taip ir turi būti, o ką jūs iš viso prisimenat?
Bandžiau susikaupti ir įtemptai mąsčiau.
-Aš pamenu baltą palatą ir silpnumą, pamenu, kad nemokėjau valgyti ir vaikščioti, kad mane visko mokino gydytoja Vilija... Ir dar, prisimenu, kad jūs mane pagrobėte iš ten ir pradėjote badyti adatas!
-Na jau… Iš karto ir pradėjom? - geraširdiškai kilstelėjo antakius gydytojas. - Juk davėm skaityti tau daug knygų, ar ne? Ir mokėm tave visokiausių dalykų? Argi ne taip, Petrai?
-Man buvo visai neįdomu... Noriu žinoti, kas aš iš tikrųjų!
Daktaras pasimuistė krėsle. Tada atsistojo ir ėmė man prie galvos tvirtinti smegenų bangų matuoklio daviklius. Taip būdavo kiekvieną kartą. Tie patys klausimai, nieko neduodantys, betiksliai. Ir matavimai.
Taip, aišku, jie mane mokė, davė knygų, pumpavo informaciją protoplazmineriniais davikliais. Dabar aš žinau romėnų istoriją ir moku išspręsti sudėtingą lygtį, tačiau kas iš to? Aš neprisimenu kas aš. Tačiau, aš nepamiršau Vilijos. Jos švelnių rankų. Aš juk buvau bejėgis, kaip vaikas, o ji manimi rūpinosi. Man jos trūko. Tačiau mane atskyrė nuo jos ir aš praradau sveiką nuovoką. Ji manęs nieko neklausinėdavo - ar aš ką prisimenu, koks mano vardas ir panašiai... Ne, ji mane išmokė visko, ko reikia, netgi kalbėti. Juk aš nemokėjau kalbėti... Tiesa, tą periodą silpnai atsimenu, tačiau tvirtai žinau, kad man buvo kažkas baisaus nutikę. Ir ji mane ištraukė iš bėdos.
-Nagi, nagi, - sumurmėjo daktaras ir šyptelėjo. - Beveik normalizavosi. Matai, Petrai, viskas taisosi... Dar treji metai ir būsite pilnavertis visuomenės narys, lietuvis. Jūs papildysite visuomenės gretas, duosite daug gero ir nugyvensite ilgą gyvenimą. Jums ir nereikia atsiminti, kas jūs esate. Jūs tiesiog esate Petras.
Ar jūs nesidžiaugiat?
Žvelgiau daktarui į akis ir mąsčiau, ką jis nuo manęs slepia. Kažkas buvo ne taip. Juk dabar, išstudijavęs man duotą informaciją, supratau, kaip svarbu žinoti kas esi, kokios tavo šaknys. Juk esu suaugęs vyras, tačiau ničnieko nežinau apie savo vaikystę, savo jaunas dienas. Aš kaip tuščias baltas lapas, kuriame galima rašyti ką tik nori.
Skaičiau apie avarijas, katastrofas, apie ligas. Gal man amnezija? Gal aš buvau patekęs į klaikiausią avariją ir mane prikėlė naujam gyvenimui? Tačiau, kodėl tada niekas nesako, kokia buvo mano praeitis? To nesuvokiau.
-Petrai, turi susitaikyti su savo padėtimi. Tu esi tu. Nuo dabar prasideda tavo gyvenimas. Jis bus nuostabus, patikėk. Tu tik turi patikėti tuo, ką aš tau sakau. Nebeklausinėti. Nusiraminti. Atsipalaiduoti. Kodėl tu stengiesi atsiminti ir niršti? Kodėl klausinėji sanitarų ir slaugių? Kodėl?
- Aš turiu žinoti, kas aš toks. Negali būti, kad aš atsiradau iš niekur.
-Na, gerai, - po mėnesio terapijos pagaliau nusileido gydytojas. - Aš pasakysiu, kokios tavo šaknys. Tai Juozas Radvilėnas, Kaune gimęs augęs gydytojas, genetikas. Tai viskas. Tu turi šaknis. Patenkintas?
- Tada... Kodėl prie mano vardo ne Radvilėno pavardė, o kažkoks apgailėtinas skaičius? Kodėl aš neturiu savo pavardės?
Daktaras apmaudžiai suraukė kaktą ir kažką suvedė į kompiuterį.
-Na, matau, kad esi išvargęs, visas nusikamavęs. Kaskart tu sužinai ką nors naujo. Taip judame į priekį. Viską sužinosi, kai būsi tam pasiruošęs, turi būti kantrus. O svarbiausia, privalai nesiusti...
Aš nuleidau galvą. Tikrai jaučiausi nuvargęs. Visos toks kalbos mane blogai veikė. Tiek daug klausimų, tiek daug neteisybės ir melo aplinkui.
Jaučiausi vienišas ir apleistas. Mane palydėjo į sterilų kambarį, ten sanitaras atrišo rankas.
-Geriau? - užjausdamas paklausė, - nieko, viskas pasitaisys.
Žvilgtelėjau į jo chalatą. Ant atlapo kabėjo kortelė: "Vaidas 142514, sanitaras".
-Tu irgi neturi pavardės? - susijaudinau.
Sanitaro veidas papilkėjo, lyg suseno ir jis nenoromis nusuko šalin akis.
-Viskas bus gerai, Petrai, patikėk, - sumurmėjo ir įstūmęs mane vidun užtrenkė duris.
-----
Gydytojas Vygandas Liaudanskas pažvelgė pro langą - ten ūžė didelis Kauno miestas. Gražus, spindintis kaip perlas, lyg nuostabus gyvūnas, kurio gyslomis juda begalės transporto priemonių. Aukšti dangoraižiai, persipynę vienas per kitą, lyg egzotiški augalai, dangų raižantys aeromobiliai... Kaip pasikeitė pasaulis! Kaip pasikeitė Lietuva... Atrodo prabėgo tik 100 metų, o viskas taip pakito.
Vygandas niekaip negalėjo užmiršti ligonio Petro. Jis serga kažkokia keista anomalija. Ir kodėl jį taip kankina tas keistas noras sužinoti kas jis buvo? Koks tikslas?
Gydymas tikrai ėjo į pabaigą. Jei Petras ir toliau tvirtins savo erezijas, smurtaus, teks jį pašalinti kaip defektinį. O tokia asmenybė. Kaip kvaila.
Vygandas nusisuko nuo lango ir atsidusęs atsivertė kompiuteryje sekančio paciento kortelę.
-----
Viskas taip keista. Bibliotekoje perverčiau istorinius blankus, kaip keitėsi pasaulis, kaip keitėsi Lietuva. Valstybės pykosi ir taikėsi, jungėsi į Sąjungas... Kol pagaliau - pasaulis iš šešių dalių, valstybių gigančių - Azijos, Europos, Afrikos, Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos ir Australijos. Vis dar kyla konfliktai, tačiau, daugiausiai vyrauja taika. Viskas šimtą kartų skaityta, nagrinėta.
Tada staiga pastebėjau vieną keistą faktą. Keista, kad išvis radau tą neatitikimą, toks jis buvo nežymus. Pamačiau, kad trūksta viso istorijos gabalo. Na, ne toks jau jis ilgas, tačiau trūksta beveik 20 metų. Tarsi nėra, lyg būtų ištrinta arba nebūtų nieko ypatingo įvykę... Taip negali būti. Ir tai visai netolima praeitis - 2944-2964 metų laikotarpis. Bandžiau naršyti Internete, tačiau staiga ryšys buvo nutrauktas. Atbėgo susijaudinęs sanitaras ir atsiprašęs išaiškino, kad kažkur įvyko gedimas, ryšys tuoj atsiras.
Po valandėlės ryšys atsistatė ir pamačiau, kad dingusi dalis paslaptingai atsirado. Nieko ypatingo. Patobulinti aeromobiliai, pastatytas ultramodernus dangoraižis Vilniuje, Afrika atsilieka nuo kitų šalių tik 50 -čia metų... Tačiau, aš suvokiau, kad kažką užtikau, radau spragą, nišą. Kad dabar galiu tėkšti gydytojui į akis visą tiesą, kad aš esu apgaudinėjamas.
Mintys virė mano galvoje, ieškojo atsakymų. Gal aš buvau užšaldytas nes vyko atominis karas? Neįmanoma... Kodėl nieko neatsimenu? Kas įvyko tais paslaptingais metais, kad teko juos ištrinti?
Po valandos buvau nuvesdintas pas gydytoją, vėl supančiotos rankos... Vėl tie patys prietaisai ant stalo, daktariūkščio ūsai ir užjaučianti išraiška.
-Sveiki Petrai, kaip savijauta? Atrodote kažkaip keistai...
Aš triumfuojančiai nusišypsojau.
-Aš žinau, kad jūs nuo manęs slepiate kažkokius svarbius įvykius! Kas gi įvyko 2944-2964 metais?
Mačiau, kad gydytojas visas nubalo lyg mumija ir aiktelėjo. Jam tai buvo labai netikėta.
-Ką jūs kalbate? Kas per nesąmonės? Iš kur ištraukėte? - pradėjo kranksėti staiga užkimusiu balsu.
-Jūs žinote apie incidentą, nes informacija buvo atstatyta - melagingais faktais. Tačiau kažkoks siaubingas įvykis buvo nuslėptas nuo manęs.
Aš jaučiau, kad gydytojas nesitikėjo tokios virtinės teiginių. Gal jam nebuvo pranešta? Gal tai buvo bibliotekos darbuotojo klaida?
Tačiau, greitai gydytojas atgavo savitvardą, kažką pabarškino klavišais ir liūdnai nusišypsojęs tarė:
-Man labai gaila jūsų Petrai. Kaip gaila, kad jūsų gydymas baigtas.
-Kaip baigtas? Aš galėsiu išeiti į laisvę? - apsidžiaugiau.
-Na, ne visai taip. Bet pirmiausia, aš atskleisiu tau, kodėl nieko neprisimeni. Įvykdysiu tavo norą, nes labai atkakliai siekei sužinoti tai, ko tau nereikia žinoti. Bet dabar ribos jau peržengtos, gydome tave jau visą mėnesį, išleista daug lėšų - manai tu toks esi vienas?
-Kaip tai suprasti? Yra ir daugiau atmintį praradusių žmonių? Kurie neprisimena praeities?
- 2944 metais mūsų planetą užpuolė nauja liga. Baisi, katastrofiška liga. Žinai kokia? Ogi žmonės prarado sugebėjimą daugintis. Šis susirgimas labai greitai pasiekė katastrofišką mastą ir žemėje greitai beveik nebeliko žmonių, kurie galėtų sukurti naują gyvybę. Jiems paprasčiausiai sunyko lytinės ląstelės... Tai įvyko labai greitai. Niekas nesugebėjo šio proceso sustabdyti. Tada gimė idėja. Ją sugalvojo genetikas Juozas Radvilėnas, lietuvis. Jo protas išgelbėjo Lietuvą ir visą pasaulį. Manau esi mokęsis apie klonavimą ir įvairias mokslines utopijas... Deja, gyvenimas mus privertė pasinaudoti jomis. Juozas sugebėjo klonavimo procesą pagreitinti, nuostabu - klonuotas dabar žmogus išsivysto per metus. Todėl tu neturi praeities. Tavo gyvenimas prasidėjo prieš metus. Tu esi mūsų žymiojo mokslininko klonas.
Čia man pasidarė bloga. Gydytojas palingavo galvą.
-Matau, tau negera. Tačiau taip dauginasi žmonės dabar. Tu nesi vaisingas. To pakeisti mes negalime. Klonai serga ta pačia liga, kaip ir žmonės gimę natūraliu būdu. Kažkoks virusas naikina mūsų lytines ląsteles. Yra tik keli žmonės, kurių šis virusas nepaveikė. Mano tėvai... buvo tokie. Mes bandome kovoti, ieškome kažkokio priešnuodžio, tačiau kol kas, kad mūsų šalis ir pasaulis neišnyktų, turime daugintis kitaip.
Gydytojas užjaučiamai žvelgė į mane.
-Deja, tu 15 -asis Juozo Radvilėno klonas - esi defektinis. Kažkas nepavyko. Tu toks agresyvus ir... tokių žmonių mūsų pažeidžiamai visuomenei nereikia. Ji ir taip silpna, socialiniai ryšiai trūkinėja - žmonės neturintys praeities mokosi gyventi su turinčiais praeitį. Ir stengiasi. Ir nekapsto nereikalingos jiems informacijos.
Pajutau, kaip kūnas tirpsta iš baimės, nusivylimo ir siaubo.
Tada į kabinetą įsiveržė sanitarai. Jie čiupo mane už parankių, tačiau aš nesipriešinau. Aš jau daktarui ištarus pirmuosius žodžius suvokiau, kad viskas baigta. Kad aš ne toks. Kad aš peržengiau ribą.
Defektinis.
---------
Vygandas Liaudanskas nusivylęs klestelėjo į krėslą. Jau penkioliktas klonas - ir vėl defektinis. Koks nusivylimas. Kaip gaila, kad neatgims vienas iš nuostabiausių šio meto žmonių, neatgims tam, kad padėtų kovoti su žemę ištikusia neganda.