nupiešk man mirtį

nupiešk man mirtį, gražią mirtį
skrajojantį olandą žaibo kirtį
raudonom burėm tratančiom
ir vėjo milijoną megavatų
palik ir viltį,viltį nors mažutę
miražą, kojoms tirpstant brangų
kaip puokštę violetinių žibučių
prikalčiau vietoj laiško virpančia ranka
prie grotstiebio skrajojančiam olandui
ir būtų mūsų meilė amžinai gyva

dar šitoj akvarelėj ilgesingoj
mane nupiešk kaip vėjo gūsį
juk tai tik vėjas, juk ne aš ten būsiu
lapelis beržo tavo plaukuose
nupiešk upelį per šakas čiurlenantį
lėlės veidelį gulintį dugne -
negrįžtančios vaikystės simbolį
gyvenantį Tarkovskio ekrane

nupieški taip,
kad žvelgdamas girdėčiau
kaip gėrėsi į drėgną popierių
atėjus tavo ašara tyli
ir liko akvarelė šitoj vietoj
maldaujamai negrįžtamai  sūri
ateik šituo paveikslu pas mane
kad aš žinočiau, kada tu verki
ir būtinai
nupiešk man savo juoką trapų -
žibutę violetinėj nakty