Tarp Dviejų Sekundžių

Garsiausias dalykas kambaryje netikėtai tapo freoninis kompiuterio aušintuvas. Pelytės kursorius ir liko ant stop mygtuko.
- Tu ką?..
Aš nenusiavęs batų drybsojau ant Viktoro lovos. Galiausiai jis atsisuko su visa kėde.
- Tu...
- Aš nusipirkau neurobūsterį.
- Tu... Tu išprotėjai!
- Dar ne viskiškai...
Vėl stojo nejauki tyla. Viktoras buvo išsižiojęs ir turbūt savo mintyse jau montavo kokį nors daugiaaukštį sakinį. Deja, rezultatas teišėjo:
- K.. k... Kada, už kiek, KODĖL? Tu... tu sakai, juk... tai tas pats kaip pareikšti: „Nusipirkau kulkosvaidį MG3, ar negalėtum paskolinti tepalo šovinių juostai sutepti? “ Ar tu bent...
- Vakar vakare. Pats mechanizmas 2k, ir dar dvi ampulės po 400. – pertraukiau Viktorą. Šiaip jis labai supratingas žmogus, antraip čia nebūčiau, tačiau kai reikalas prieina prie panašaus pobūdžio dalykų... - Klausi kodėl? O kodėl gi ne?
- Beveik 3000... – jis vis dar atrodė tarsi užsimetęs anfetamino. Žinoma, aš turėjau daugiau laiko susivokti. – Tai jau ate ate motociklui, o juk tarėmės...
- Motociklas palauks. Negalėjau praleisti progos. – vėl stojo nejauki tyla. Pats puikiai žinau, kaip nesmagu, kai kokią nors istoriją reikia klausimas po klausimo iš kažko traukti, todėl ėmiau pasakoti. – Pameni tą vaikiną, kuris gavo kodus nuo rajono elektros tinklų serverio? Tai va... Aš jo klausiau. Jis pažadėjo paklausinėti. Čia buvo prieš gerą mėnesį. Va... O vakar paskambino. Kažkas. Rizikavau... kadangi... kadangi darėme 50% - prekė - 50%. Pervedimu. Nepatikėsi: pervedimas, pora sekundžių – skambutis: „Tavo laiškų dėžutėje. “ ir...
- Turi?
Iš vidinės kišenės ištraukiau aliumininį cilindriuką ir padaviau draugui. Jo žandikaulis visiškai atsikabino:
- NB 780 MIL?! Juk tai karinis modelis, vaikeli tu mano!
- Iš kur žinai?
- Domėjausi... Bet aš domiuosi viskuo... o, o tu... ar po velnių TU nors suvoki koksai čia inplantas?! Jis ištaškys tavo smegenis, tu seilėtas visas atsidursi tarp minkštų sienų su kitais pionieriais!
- Neatsidursiu, pats žinai. Be to... – išraiškingai pasikasiau užausį, kur pas Viktorą buvo garso jungtis. – ... kaip tu tai vadini?.. Integruotu Dolby Digital Super Duper Surround?
- Tai NE TAS PATS! Et... – atiduodamas cilindriuką Viktoras bejėgiškai papurtė galvą ir ant mano veido prasismelkė šypsena. – pastatymas... tai kainuos dar apie 2000, na, žinoma, aš pabandysiu pakalbėti, be to aš neasistuosiu. Gal ir galėčiau, tačiau yra žmonės kurie tuo užsiima, plius tu mano draugas ir aš neatleisčiau sau, jei kas nors... na žinai. – jo rankose atsirado cigaretė. – Žinau, vienas statėsi ACMMK tipo sąsają, ji irgi uždrausta jei ką, jam tai kainavo du su puse. – Žybtelėjo BIC žiebtuvėlis ir pakilo pirmas dūmų debesėlis. – O ACMMK yra pats sudėtingiausias dalykas kurį man teko matyti. Be to už papildomą mokestį jie suteikia kažką panašaus į garantiją. Pagrindinis modulis kišasi po hipokampu. Ir dar, jei neateisi į protą, tai bent jau visą laiką prisimink, kad operacija bus vykdoma per gomurį. Kraujas, daug kraujo... – jis porai sekundžių pavogė mano šypseną, tačiau mūsų akys susitiko. – Beprotis...




Toliau? Telefono skambučiai, žmonės, susitikimai, bankas, užstatai. „Tie kas tuo užsiima“ buvo įsikūrę privačioje klinikoje, turėjo pačią naujausią įrangą, ir iš viso atrodė lyg viskas būtų legalu ir įprasta. Operaciją paskyrė jau sekančia dieną. Dėl vieno dalyko Viktoras buvo teisus – kraujo. Nejautra buvo vietinė ir operaciją iš tikrųjų vykdė per gomurį. Tarp mano dantų buvo prietaisas, kuris neleido jų sukąsti, o labai smarkiai kandant įveda dar nuskausminamųjų, kompiuterizuotas manipuliatorius tikrų tikriausiai mėsinėjo mane. Prie pakaušio dūzgė trimatis rentgenoskopas. Ir kraujas... jo buvo tikrai velniškai daug, nežiūrint to, kad puse jo aš bandžiau ryti (dėl to, savaime suprantama irgi teko pasigailėti).  Žinoma, egzistavo alternatyva skelti kaukolę, tačiau tai yra daug rizikingiau.
Kai po pusantros valandos ir poros nualpimų operacija baigėsi aš jaučiausi laimingiausiu žmogum savo rajone.





Pabudau kažkokioje ankštoje patalpoje. Žaliuzės buvo uždarytos. Mane pažadino durų trinktelėjimas – įėjo vienas iš „chirurgų“ apsirengęs lengvais lininiais drabužiais, su garuojančiu moliniu puodeliu sriubos, tikriausiai buljono. Aš vos ne vos atsisėdau.
- Kaip jaučiatės? – maloniu, nors ir labai žemu balsu paklausė jis.
- Kaip jis įsijungia? – aš pajutau, kad mano dantys buvo sulipę nuo kraujo. Pagalvė irgi nusėta sukrešėjusio kraujo dėmėmis.
- Jums reikia pailsėti.
- Man reikia išbandyti kaip... AR iš viso jis veikia. – truputį pakėliau balsą ir pajutau tvinkčiojimą galvoje. Labai nemaloniai perštėjo gomurį. – Kiek laiko aš buvau išsijungęs?
- Visą naktį. Dabar rytas. Devinta valanda.
- Klausykit. – pardėjau ramiai dėstyti. – Aš dar ne to esu išgyvenęs, be to jau visą naktį miegojau, todėl manau, kad...
- O aš manau kad jums tikrai reikėtų dar pailsėti...
Aš papurčiau galvą. Mano slaugytojas tik giliai atsiduso, ir, prisidegęs cigaretę, atkišo pakelį. Drebančia ranka ir aš pasiėmiau vieną. Dūmas buvo malonus, nors ir truputį graužė. 
- Viskas pavyko puikiai. Mano manymu. – jis pritūpė prie lovos. - Atvirai sakant aš net neįsivaizduoju iš kur tu gavai jį, tik žinok, kad tai retas daiktas. Vienos ampulės užtenka maždaug 2000 kartų. O ampulę mes keičiame ne dažniau nei 3 mėnesiai. Įsidėmėk tai.
- Kodėl?
- Kad netaptum augalas. Tai tikrai nėra sveika atminčiai... che... – jis kreivokai nusišypsojo. – ir kepenim... ir viskam kitam. Aš neurobūsterį prilyginčiau alkoholizmui. Na, jis gal bent jau turi apčiuopiamos naudos. Žinai kaip jis veikia?
Papurčiau galvą, nors iš bendro išprusimo šiek tiek žinojau. Nenukratyti cigaretės pelenai nukrito ant mano krauju apkrešėjusios rankos.
- Jis elektroniškai kelia neuronų sinapsės svorį. Kitais žodžiais sakant tavo smegenų elektrokardiograma... mm... tiesiog švelniai tariant smarkiai suintensyvėja. Ampulėse esantis skystis didina neurotinklų laidumą, bet pagrindinė jo paskirtis – sužadinti cheminę atmintį ir padaryti ją lengviau prieinamą hipokampui. Kitaip sakant pakrauti failus į RAM‘ą, supranti. – su šituo palyginimu jis neprašovė. – Dar pamiršau paminėti adrenalino, insulino o kartu ir gliukozės išmetimą į kraują. Ir regos nervo filtravimą, skaitmeniniu būdu kompensuojant tinklainės inertiškumą. – Jis užgesino cigaretės nuorūką į plytelėmis išklotas grindis. – Aš tau duosiu tablečių nuo galvos skausmo, tik nepersistenk, antraip iš vis daugiau niekad nieko neskaudės. Pirmieji kartai būna ypač skausmingi, todėl iš pradžių jie bus ribojami iki pusės minutės. Vėliau smegenys pripranta. Paskambink po šešių valandų. Pasakysiu kaip... ir... nusiprausk. Atrodai tarsi po šeimyninio konflikto.





Namo grįžau tarsi girtas. Pakeliui nusipirkau dešrainį, tačiau skrandis tepasakė „ne“ ir pusryčiai su apvirškintu krauju, tarsi delikatesas laukiniams šunims, liko ant šaligatvio. Pirmą kartą paskambinau po 2 valandų. Jis nesupyko, tiesiog šaltakraujiškai priminė, jog man reikia pailsėti, ir padėjo ragelį.
  Anksčiau maniau, kad neurobūsteris yra įjungiamas kaip nors distanciškai, pavyzdžiui spustelėjus mygtuką ant distancinio valdymo pultelio, tačiau kai prie mano akių jie atidarė cilindriuką, ten buvo tik skystis su plaukiojančiais laidukais ir dar velniai žino kuo. Bandžiau spaudyti pakaušį, ryti seiles, liežuviu liesti gomurį (nuo to tik vėl pradėjo kraujuoti ir aš gavau galutinai atsisveikinti su idėja sočiai pavalgyti). Maudė galvą. Minutės slinko kankinančiai lėtai ir visa tai ėmė atrodyti ne tokia jau ir šaunia mintim. Likusias keturias valandas praleidau kramsnodamas traškučius ir žiūrėdamas į televizorių, tačiau nieko nematydamas. Atvirai sakant ekonominiais sumetimais jo buvo galima netgi neįjungti. Nuo traškučių vėl sutampė.




Lygiai po 6 valandų suskambo telefonas. Aš ketinau skambinti truputį pavėlavęs- nenorėjau pasirodyti šlapiaklyniu bevaliu.
- Turbūt labai nekantraujate?
- Taip. – man perdžiūvo gerklė ir ėmė truputį drebėti rankos. Ką čia truputį – jaučiausi tarsi laužomas narkomanas prieš įsiurbiant takelį.
- Prisėsk. – aš likau stovėti mėšlungiškai gniauždamas mobilųjį telefoną prie ausies. – Reikia tvirtai sukasti dantis, du kartus išpūsti orą per nosį ir vieną kartą įtraukti. Išjungti taip pat.
Dantys ir taip buvo sukąsti. Išpūčiau orą. Įtraukiau. Nieko. Telefone pasigirdo juokas.
- Tai reikia atlikti labai greitai.
Pakartojau. TRENKĖ. Ranka paleido mobilųjį telefoną. Skausmas buvo beveik akinantis. Staiga šoktelėjęs kraujo spaudimas iš vidaus įsirėmė į kaukolę ir grasino ją suplėšyti. Užgrojo aukštų dažnių orkestras. Pasaulis tapo begalo šviesus, ir ten, kur turėjo būti juoda, viskas atrodė pilka. Oras, nors ir labai traukiamas, vos vos sunkėsi į plaučius. Linko keliai. Atrodė, kad prasčiau jaustis neįmanoma. Garsai buvo labai sodrūs ir iškreipti. Vaizdas, tarsi galvos cypimo vizualizacija ėmė mirgėti. Pažvelgiau žemyn. Tuo momentu krentantis mobilusis telefonas palietė grindis ir mano akyse pradėjo dužti. Atsiskyrė dangtelis, lėtai išlėkė akumuliatorius, ėmė trūkinėti ekranas. Mane spūstelėjo dar vienas kraujo spaudimo šuolis, ir tik tada supratau, jog tai yra mano pulsas. Nuo šitos minties jis padažnėjo. Pagautas įkvėpimo trenkiau ranka per indą su bulvių traškučiais, ir, prieš jiems nukrentant, suskaičiavau. 47. Aptemo. Kojos neatlaikė. Nukritau ant žemės. Buvau pamiršęs kvėpuoti. Ant mano veido, tarsi mėnulis per saulės užtemimą, užslinko šypsena. Beprotiška. Nesveika. Dabar aš turėjau ginklą. Privalumą. Dabar aš pasirengęs susitikti su tais, kurie pamiršo mane,.. tačiau aš nepamiršau jų.