****

Bėgau per saulės nublukintą žolę
Tam, kad paliesti sugriautą šventyklą,
Kur nebylios statulos jau trupa į dulkes,
Šerkšnu alsuoja pravertos burnos.

Nuo ledinio grindinio nutirpsta pėdos,
Rėkiu taip garsiai, kad nelieka vietos,
Debesys tik juokiasi iš vargšų palaimos,
Nors akmens akys dar viltį išsaugo.