Trumpa istorija apie keista vampyrą

Vaikščiodamas prekybos centro labirintais jis sustojo prie laikraščių ir paėmęs vieną peržvelgė pirmą puslapį... „Keistasis žudikas maniakas dar laisvėje“ – skelbė antraštė. Sukrizenęs akimis perbėgo straipsnį: „Policija vis dar nesėkmingai spėlioja... jau penkiolikta auka šį mėnesį... nėra jokių liudininkų... visos aukos rastos besišypsančiais veidais ir išterliotos aviečių uogine... ekspertai niekaip negali nustatyti, kaip žmonės galėjo mirti iš juoko...“. Jis nusikvatojo ir padėjo laikraštį į vietą. Beveik kiekvieną dieną panašūs straipsniai. Tie kvailiai tikrai niekada nesusigaudys. Linksmai nusiteikęs šiaip taip surado uogienių skyrių ir iš lentynos, gerai paieškojęs, išsikėlė pusės litro aviečių uogienės stiklainį. Ją mėgo labiausiai. Burnoje susikaupė seilės, pagalvojus, kad greitai vėl galės užkąsti.
Kasininkė maloniai nusišypsojusi palinkėjo labos nakties. Jis tik linktelėjo ir pasuko prie išėjimo. Apsidairė – dar keletas žmonių vaikščiojo blausiai nušviesta gatve. Reikia kurį nors išsirinkti, kad galėtų pagaliau suvalgyti savo uogienę. O rytoj vėl mirgės laikraščiai: „Dar viena maniako auka“. Juokinga – juk jis visai ne maniakas, o tik paprastas vampyras. Jei galima taip pavadinti. Atbukusios iltys ir kraujo baimė – netinkami tikro vampyro palydovai (o kur dar plokščias tankiais šereliais apaugęs liežuvis), tačiau jis buvo būtent toks ir tikriausiai vienintelis.
Niūriai sustojo prie žibinto ir ėmė žvilgsniu ieškoti. Pasirinkimas nedidelis, bet nieko nepadarysi, kai valgyti baisia norisi – juk nekabinsi uogienės tiesiai iš stiklainio. Mintyse dar pakartojo veiksmų eigą: susirasti auką, nusekti iki tylios vietos ir gerai nusitaikius į nugarą sviesti atidarytą stiklainį, aukai pargriuvus pulti ir valgyti.
Pro šalį praėjo moteris, taukšėdama smailiakulniais bateliais. Lengva suknelė plaikstėsi apie kojas. Jis apsilaižė sekdamas ją žvilgsniu ir jau jausdamas saldų aviečių skonį burnoje. Lyg tikras nakties gyventojas (nors jam ir diena nekenkė) nusliūkino iš paskos.
Proga pasitaikė vienoje siauroje gatvelėje tarp aptemusių namų. Atsuko stiklaini. Gerai nusitaikė. Ir paleido. Tiesiai i dešimtuką. Smagiai nusijuokęs prilėkė prie ant kelio nukritusios moters. Ji atrodė be sąmonės, o uogienė iš sudužusio stiklainio tekėjo jos nugara. Lėtai, besimėgaudamas būsimais naktipiečiais, nurinko šukes ir ėmė laižyti avietes. Skanu. Ypač nuo nepridengtos odos.
Po kokių dešimties minučių pasigirdo atsipeikėjusios moters krizenimas. Nejau ir vėl neišeis ramiai pavalgyti. Kodėl nors vienas negali nesijuokti (gal per silpnas smūgis, o gal liežuvis pernelyg šeriuotas). Jis piktai suurzgė.
- Nepyk jau, - pasigirdo linksmas moters balsas, kai ji pasikėlė pasiremdama rankomis į žemę. - Tiesiog baisiai kutena.
- Žinau, - jo balsas buvo piktas.
- Sakiau, kad nepyktum, - ji jam mirktelėjo. – Beje rankinėje turiu litrą uogienės. Tik man labiau patinka braškės.
Jis sutrikęs klausėsi moters ir nesuprasdamas žiūrėjo jai į tamsias akis. Ji tik keistai nusijuokė.
- Nejaugi manei esąs toks vienintelis?
- Koks? – jis pasijuto baisiai pasimetęs.
- Ogi vampyras, nuo odos laižantis uogienę. – Moteris vėl nusijuokė parodydama atbukusias iltis.

Kitą rytą laikraščiai mirgėjo naujomis antraštėmis „Maniakas keičiasi – rastos dar dvi aukos, išterliotos braškių ir aviečių uogienėmis“.