Apie vabalą ir broliuką

— Noriu broliuko.
Šie du žodžiai buvo ištarti pakeliui į Mokymosi Įstaigą, mamai neramiai muistantis omobilio kabinoje — ji ieškojo disko su savo Labai Svarbiu Projektu ir tuo pat metu tikrino mano kuprinės turinį — dėl visa ko, nes praeitą savaitę įsigudrinau atsinešti į Mokyklą gyvą grambuolį.
Tėtis padarė staigų posūkį, bet neištarė nė žodžio.
— Ma, ten nėra jokių vabalų. Auklė patikrino.

Ji turėtų suprasti, kad mūsų laikais užtikti mieste gyvą vabalą — puikiausią pasaulyje grambuolį, o ne kokią plastikogeležinę kopiją, netikrą nuo meistriškai nuspalvintų sparnų iki pat ūsų galelių — mažų mažiausiai sėkmė. Kaip kitaip paaiškinsi, kodėl vabalas, atsitrenkęs man į krūtinę, nukrito tiesiai po kojomis, privertęs iš netikėtumo ir — kiek vėliau — iš džiaugsmo šūktelėti taip, kad melsva uniforma pasipuošęs Viešosios Tvarkos Sergėtojas atžirgliojo pasiteirauti, kas atsitiko. Atsakiau, kad rašau praktinį darbą apie ramybės drumstimą viešose vietose ir tiesiog norėjau patikrinti, kaip jis reaguoja į šūksnius, ir ne, manęs niekas nenuskriaudė, ir taip, bendrąjį sveikatos patikrinimą turėjau vos prieš savaitę, ir, žinoma, mano lokalizacijos indikatorius, ar kaip ten jį, nė kiek nesugedęs, ir, atleiskite, turiu skubėti į Mokyklą.
— Sėkmės ir geros dienos, — palinkėjo Sergėtojas (robotai visada supermandagūs) ir pasišalino, suteikdamas man galimybę čiupti vabalą ir bėgti Mokymosi Įstaigos pusėn.
Jokių gyvių, psichotropinių medžiagų, ginklų, grynųjų pinigų, magnetinių kortų, lošimo kauliukų ir dešimties kitų dalykų Mokymosi Įstaigose. Nė mažiausio vabalėlio! Bet imti ir palikti gatvėje Tikrą Vabalą...
Mane pamėgo sėkmė — detektoriai buvo išjungti lygiai penkioms minutėms dėl tam tikrų gedimų, kurie man mažiausiai rūpėjo, ir grambuolys — gyvoji kontrabanda — išvydo Mokymosi Įstaigos vidų. Lygiai po penkių minučių, vabalui išropojus iš mano kuprinės apsižvalgyti ir mergaitėms sukėlus visuotinę paniką, buvom evakuoti, nuskenuoti, išdezinfekuoti ir vakare per televiziją stebėjom grambuolio kelionę specialiame narve į užmiestį, Žaliąją Zoną.
„— Čia jis bus laisvas ir galės netrukdamai daugintis, susilieti su gamta... “ — jausmingai mostaguodamas rankomis, iškilmingai skelbė maskuojamų spalvų kombinezonu apsitempęs žmogėnas susitaršiusiais plaukais.
Keistuolis gamtos mylėtojas su MANO VABALU, strykčiojantis žolėje... Sunku buvo į tai žiūrėti.
„— Už saugų vabalo grįžimą atgal į gamtą turime būti dėkingi Mokymosi Įstaigos ketvirtosios pakopos piliečiui, — plačiai išsišiepęs bėrė žmogėnas. — Ačiū... “
Jo akys įtartinai sublizgo, ir kamera nukrypo į žolę, kur, matyt, nelabai patenkintas tokiu dėmesiu, tūnojo grambuolys. Būčiau jautęsis beveik dienos didvyriu, bet man labiau norėjosi žliumbti. Ir nors po evakuacijos ir vabalo identifikacijos mini kameros tarsi bitės sukinėjosi aplink mane daugiau nei penkiolika minučių, paprašytas nusišypsoti išspaudžiau tik nevykusią grimasą. Kur jiems suprasti, ką reiškia prarasti Tikrą Vabalą!
Žinią apie bausmę — draudimą per biologijos pamoką kartu su klasės draugais apsilankyti naujame Virtualiame Vabalų Muziejuje — sutikau palyginti ramiai. Po kelių dienų, išsigandusi Psichologinio Diskomforto, mama ketino nusitempti mane į Psichologinės Pagalbos Centrą, bet, pavargusi nuo atsikalbinėjimų, apsigalvojo. Ir pasiėmė į Žaliąjį Parką — Žaliosios Zonos dalį, kurioje galima lankytis visiems piliečiams be specialių leidimų ir patikrinimų. Tiesa, grambuolių nebuvo nė kvapo, bet užtat pavėsyje mus užpuolė uodai.
„— Vis vabzdžiai“, — paguodžiančiai šyptelėjo mama.
Nuo to laiko Savo Vabalą primiršau. Tiesa, teko konstatuoti liūdną tiesą, jog uodai stiklainyje neišgyvena ir išklausyti Auklės monologą apie keistus jaunimo pomėgius.

Bet šįkart man rūpėjo ne vabalai. Aš norėjau broliuko. Nors supratau, kad realiau būtų prašyti omobilio, net jei neturiu teisės jo vairuoti. Omobilis, tiek žeme riedanti, tiek oru skriejanti patogi transporto priemonė, pavadinta paprasčiausiai „oro automobiliu“, net dešimt omobilių, yra niekis. Vienas vienintelis broliukas šiais laikas kainuoja brangiau.
— Broliukas labai brangiai kainuotų, — atsiduso mama.
— Ar Auklė skiria tau mažai dėmesio? — susirūpino tėtis. — Beje, netrukus teks siųsti ją kasmetiniam patikrinimui į Robotų Priežiūros Centrą, pasikalbėsiu dėl to...
Papurčiau galvą.
— Auklė gera... Bet aš noriu broliuko. Tikro.

Auklė man išties patiko. Kai buvau mažas, bijodavau, kad iš kasmetinio patikrinimo ji nebegrįš. Ir labai apsidžiaugdavau, kai ji vis dėlto grįždavo ir imdavosi įprastų ritualų — tikrindavo rankų švarumo laipsnį, peržiūrėdavo mano dienos planą, skalbdavo ir lygindavo, skaitydavo prieš miegą ir net dainuodavo piratų dainelę, kurios išmokiau, kai mamos nebuvo namie. Būdavo smagu klausyti, kaip ji, nutaisiusi rūstų balsą, traukdavo:

Penkiolika šmėklų
Ant karsto tupėjo... ho ho ho

Ir paskui nepamiršdavo priminti, kad tikram piliečiui nedera žavėtis piratais.
— Berniukams reikia vyriškų žaidimų, — mirktelėdavo tėtis, išgirdęs jos antipiratinius išvedžiojimus.
Kartą, kosmouoste skubėdami į keleivinį artimųjų reisų erdvėlaivį, turintį nugabenti į kitą Žemės pusę pas tėtės pusbrolį, išvydome tikrus kosmopiratus. Tiksliau, jų suėmimą. Stovėdamas ant slenkančio takelio, išpūtęs akis spoksojau į keletą vyrų rūsčiais, kosminio įdegio nuspalvintais veidais. Kai kurie buvo apžėlę barzdomis ir auskaruoti. Visi vilkėjo juodus aptemptus kombinezonus iš tvirto, nuo daugumos ginklų apsaugančio, audinio, su dailiomis baltomis kaukolėmis, išsiuvinėtomis ant dešiniosios rankovės. Mini kameros kaip pašėlusios sukiojosi aplink juos, bet kosmopiratai stovėjo ramūs, tarsi visas šis sujudimas būtų kilęs ne dėl jų. Kai kurie net šypsojosi. Ir turėjo auksinių dantų — susižavėjau jais iš pirmo žvilgsnio.
— Ar jūs... vadas... laivio...? — išgirdau kažkurio žurnalisto klausimą.
— Ne tik aš. Mes. Mano brolis ir aš turėjom garbės...
Sodrus kosmopirato balsas skambėjo man ausyse visą kelią iki erdvėlaivio, ir aš vis tiesiau kaklą, norėdamas išvysti Piratą, Kuris Turėjo Brolį.
„— Kosmopiratai, — lėtai tęsė namatomas „pasakotojas“, apsilankius Virtualiajame Žinynų Portale, — Užgrobia taikius krovininius erdvėlaivius, užsiima kontrabanda ir išpirkų reikalavimu. Be to, jie nekontroliuoja dauginimosi, nesilaiko Etikos Kodekso ir nedaro daugybės kitų dalykų, dėl ko negali būti laikomi visateisiais piliečiais... “
„Pasakotojo“ balsas skambėjo gedulingai. Turbūt, jei būtų galėjęs išsakyti savo nuomonę, nematomasis balsas karingai suriktų: „Visus kosmopiratus — į Sąmonės Perrašymo ir Pritaikymo Visuomenei Centrą! “ Ir patenkintas stebėtų, kaip švariai nuskusti kostiumuoti expiratai pildytų pažymas, leidžiančias „turėti vieną tokios ir tokios lyties palikuonį nuo tų ir tų metų... “
— Būtinai išmokysiu savo brolį piratų dainelės, — pažadėjau Auklei, sukeldamas jai lengvą šoką.


— Net kosmopiratai gali turėti brolių... — pasiskundžiau, oromobiliui stabtelėjus prie Mokymosi Įstaigos.
Mama padėjo man užsidėti kuprinę, pataisė uniforminę kepuraitę ir šyptelėjo:
— Pažiūrėsim... Mes gi ne piratai. Viskas daug sudėtingiau.
Ir pabučiavo atsisveikindama, nors  bandžiau protestuoti, kad tai nevyriška. Ji tik nusijuokė.
Vis dėlto, mojuodamas tolstančiam omobiliui, spėjau pastebėti, kad mama visai nelinksma.

— Tvarka ir drausmė reikalinga, — oriai pareiškė Auklė, skenuodama kuprinės turinį. — Tu pastaruoju metu pamiršti diskus, mikroschemas ir...
Įsigrūdęs kišenėn keletą saldainių, šaukdamas „Ma, vėluojam! ”, raginau Auklę paskubėti. Kai gyveni du šimtai trečiajame aukšte, net ir greitajame lifte tenka praleisti trejetą minučių. O jeigu dar netikėtas omobilių kamštis...
Tiesą sakant, man visai patikdavo įstrigti kamštyje prieš Kalėdas. Galėdavau iki soties prisižiūrėti spalvingų reklaminių hologramų, persirengusių Kalėdų Senių ir net nedidelių dirbtinio sniego pūgų, plešiančių jiems netikras barzdas. O sutemus danguje įsižiebdavo kalėdinis kokakolos logotipas, šviečiantis kaip ryškiausia žvaigždė. Prisiminęs seną legendą apie tai, kad papasakoti žvaigždėms norai išsipildo, net bandžiau paprašyti geraširdžio kokakolą maukiančio Kalėdų Senio danguje broliuko. Tačiau broliuko vis nebuvo. Bet užtat per vieną televizijos kanalų buvo parodytas vabalas, labai panašus į manąjį, ir aš beveik apsisprendžiau tapti jų tyrinėtoju. Arba kosmoso kolonizatoriumi. Nors labiausiai norėjau būti broliu.
— Ko norėtum Kalėdoms? — netikėtai paklausė mama, man lipant iš omobilio.
Stabtelėjau. Mokymosi Įstaigą puošiančių kalėdinių lempučių, neužgęstančių dieną naktį, atšvaitai žaidė ant tėvų veidų. Pagalvojau, kad jie atrodo labai paslaptingai, sėdėdami va šitaip, vos vos šypsodamiesi, žvilgčiodami vienas į kitą.
Pajutau, kad negaliu nieko pasakyti.
— Ar mes turėsime...
Tėvai šypsojosi.
— Tiesa, mums užteko pinigų tik leidimui. Nei genetinio modifikavimo, nei lyties pasirinkimo.
— Tikiuosi, kad jam arba jai patiks vabalai, — nusijuokiau.

Kosmopiratai gali daugintis ir turėti brolių, ir niekas jų nekontroliuoja. Paprastas pilietis negali turėti Savo Vabalo ir yra priverstas parduoti omobilį, kad nusipirktų teisę turėti „papildomą palikuonį“. Štai taip, mano mielas broliuk (ir neklausyk, ką sako Auklė, tuoj paprašysiu ją padainuoti piratų dainelę). A, tiesa, tu dar nemoki kalbėti. Eikš, sėsk į patį greičiausią superkosmopirato erdvėlaivį ir lekiam ieškoti vabalų! Tuoj papasakosiu, kaip atrodo Tikras Grambuolys — pats mačiau. Gyvas nuo sparnų iki pat ūsų galiukų.