Ruduo(be ryšio)

Mane lydėjo raudoni, geltoni ir rudi lapai, kurie vos papūtus menkiausiam vėjeliui atsiplėšdavo nuo gležnų šakų, lėtai besisukdami ir palydimi tylaus šiugždesio pagaliau nukrisdavo žemėn. Tačiau man tai buvo neįdomu, pernelyg įprasta... Iš aukšto stebėdamas jo nuomone keistokus žmogelius, toliau dirbau savo nuo pat pasaulio pradžios dirbamą, jau spėjusį įgrįsti darbą. Atšaldyti orus, priversti medžius numesti lapus iki jo šaltosios  kolegės paskirtos datos. Sunkus darbas, bet verta aukotis vien dėl šešių mėnesių atostogų. Žmonės jį keikia, kartais vien dėl to, kad atšąla orai, reikia užsidėti striukę...
Ir nusprendė ruduo išeiti iš darbo.
Tris mėnesius, priklausančius jam, užėmė baltoji sniego karalienė žiema... Pervadino juos Ledgraužiu, Sniegkričiu ir Slidnykiu. Net  pėdsako smagaus rudenėlio neliko. Tik tada žmonės suprato, kaip be jo blogai...