Menas ir klasta

Fūdra buvo ragana. Tikrąja to žodžio prasme, o ne savo būdu. Gyveno ji tamsiam miške, toli nuo žmonių ir kitų padarų. Tankus tai buvo miškas ir pelkėtas. Pilnas akivarų, prasiveriančių tiesiai į žemės gelmes, protingų, bet nuodingų augalų, šlykščių, po drabužiais lendančių vorų ir kitos bjaurasties. Paprastas keliautojas, nežinodamas slaptų takų, greitai pasiklysdavo ir gaudavo galą. Kerėtoją tai linksmino.
Fūdra laisvalaikiu kurdavo piktus planus, gimstančius tik miško ir vienatvės paveiktoje raganos galvoje.
Būtent. Mieste, tarp žmonių gyvenanti ragana niekada nesugalvotų šaipytis iš nieko nesuprantančių briedžių, arba per mėnulio pilnatį sugaudyti ir gelsvai nudažyti visus miško ežiukus.
Nebuvo stabilios psichikos ši raganaitė, oj nebuvo.
Jos trobelė buvo suręsta iš šimtamečio ąžuolo rąstų ir visa apskretusi lipniais voratinkliais, kurie skleidė pūvėsių aromatą. Dusinantį kvapą. Panašiai atsiduoda surūgęs pienas pas močiutę kaime.
Ragana laisvalaikiu ir nelaisvalaikiu užsiiminėjo "mutavizuota hibridizacija", kaip ji pati tai vadino. Konstravo iš įvairių gyvūnų naujas rūšis.
Štai, prasiveria trobelės durelės ir į platųjį pasaulį išbėga stuburgalvis voverys arba pingvinizuotas ežiukas (taip, taip, gelsvas), nuodingas triušelis ar šimtakojis aštuonkojis.
Taip ragana paįvairindavo miško gyvūniją (ir augaliją taip pat), kad nebūtų taip nuobodu. Tiesa, naujieji gyvūnai ilgai neišgyvendavo. Nuodingas triušelis mirdavo nuo savo nuodų, pingvinizuoti ežiukai tapdavo stuburgalvių voverių aukomis ir taip toliau. Bet ragana nepasiduodavo ir konstruodavo toliau.
Taip ir gyveno ragana. Ilgai, nenuobodžiai.
  Visus šiurpindama.

                                                          ***

Laumaitė Fryla su seserim Lefa straksėjo per mišką dainuodamos dainelę "Šoka basos lagamaitės". Straksėjo, straksėjo, ir net nepastebėjo, kad prisiartino prie Fūdros trobesio.
- Uuuu... - suūkė Fryla, - plioka lagama gyviena staicia.
- Mmm... - pritarė jos sesutė, - kfailystes mes padaliem ce straksedams.
Fryla ir Lefa susižvalgė.
- Bieksim? - paklausė Lefa.
- Liaham, - pritarė laumaitė seseraitė.
Jeigu kas nesupratot, tai laumaitės nusprendė nešdintis iš šios šiurpą keliančios vietos. Apsisuko ir strakseliuodamos nukirmėliavosi į priešingą pusę. Kirmėliavimasis tai toks specifinis laumaičių bėgimo būdas: greit straksint maskatuotis kojomis ir rankomis.
Straksėjo, straksėjo ir staiga, visai netikėtai ir nenumatytai, jos pastebėjo siauraakį raudonskruostį raganų medžiotoją.
- O lba! - nusikeikė Lefa, - lagamų medziuotojas!
- Gerbiamasai, - suklyksėjo Fryla, – mumi vyties plioka lagama!
- Kur?! – pastate ilgas ausis raganų medžiotojas. Ausys, jam karingai šnopuojant, lingavo į šalis.
- Ten! – mostelėjo ranka Lefa
- Čia! – sumirksėjo Fryla. Paskui jos abi susižvalgė. Medžiotojas primerkė ir taip siauras akis.
- KUR? – nuožmiai perklausė. Laumaitės greitai sumetė, kad nuo raganos bėgo, o ant medžiotojo užlipo. Galgi jokia ragana ir nesivijo. O raganų medžiotojas gali nespjauti ir į laumaites. Tad pasistraksėdamos jos nukirmėliavosi atgal, mąstydamos, kad gal nereikėjo niekur iš namų eiti. Medžiotojas be galo įsižeidęs nusivijo straksinčias laumaites mojuodamas dideliu koviniu lanku ir rėkaudamas necenzūrinius žodžius.
- Fryla, mes straksim atgaliosna pas plioką lagamą… - liūdnai pastebėjo Lefa.
- Jooo… biski straksim. O paskui mumi liuoksi piktut piktutėlaitis ilgaausis medziuoklis… -  straksaliuodama atsakė laumaitė ir paspartino tempą.

                                                          ***

Tiesą pasakius, Fūdros per visą sumaištį nė namie nebuvo. Ji gaudė pakūdrėse žiogus ir varles, norėdama sukurti čirpiantį varliagyvį. Reikia suprasti, kad ji gerokai susierzino, kai grįždama netoli namų išvydo rėkiantį ir ausimis mataruojantį diedą, besivejantį dvi ilgakojes pusnuoges laumaites.
Kadangi medžiotojas garsiai keikėsi, o Fūdra buvo švelnios sielos ragana, ji susigrūdo į kišenę pridusintus žiogus bei varliūkščius surištomis kojomis, ir ryžtingai patraukė aiškintis santykių.
- Delbėkit! – sušuko viena laumaitė.
- Aga, - pridūrė kita ir abi draugiškai užlindo už plačių Fūdros pečių. Ragana susiraukusi pasižiūrėjo į medžiotoją.
- Kas čia vyksta? – metaliniu balsu paklausė. Kišenėje kimiai sukurkė varlės ir sučirpė žiogai. Medžiotojas sustingo vietoje, supratęs, kad priešais jį TIKRA RAGANA. Fūdra susiraukė. Ji griežtai pažiūrėjo į ilgaausį.
- A, tai tu! – beveik linksmai pastebėjo. Medžiotojo ausys sumataravo, o siaurut siaurutėlaitės akys išsiplėtė.
- Tinka, - kikendama išlaužė Fūdra. – Taip ir galvojau, kad tos triušio-asilo ausytės tau tiks. Ko čia ginklais mojuoji? Dar sužeisti ką nors gali. Paneles gąsdini.
Medžiotojas sumykė nesavu balsu. Keršto troškimas (Taip, tos nuostabiai pilkos ausytės buvo Fūdros meno šedevras. Kadaise medžiotojas girtas užklydo į mišką ir ten užmigo...) sukunkuliavo jo mažytėje širdelėje. Tai galėjo būti paskutinės raganos gyvenimo akimirkos. Laumaitės klyktelėjo, medžiotojas įdėjo strėlę i templę, nusitaikė, žengtelėjo atgal ir užmynė ant nežinia iš kur išdygusio, šiaurėn traukiančio, paskutinio radioaktyvaus (ir, aišku, gelsvo) ežio. Ilgaausis suklykė (O juk žmona sakė: „neik basas, neik basas...“), laumaitės atsiduso, Fūdra nusišypsojo ir nusispjovė ant gulinčio piktadario. Tada užleido ant nevykėlio trumpalaikius paralyžiuojančius kerus ir atsisuko į dvi už rankučių susikibusias sesutes.
- Niu, mergičkos, - linksmai šyptelėjo Fūdra laumaitėms. – padėkit man suraišioti šitą nevykėlį. Ko stypsot?
- Tiu – plioka lagama, – sumurmėjo Lefa, galvodama, kurion pusėn saugiau straksaliuotis.
- Na jau, - Fūdra nusišypsojo, o jos akys nušvito nežemiškai tyra šviesa. – Argi? Aš jus išgelbėjau nuo pikto medžiotojo, ir kas gali žinoti, gal net seksualinio maniako...
- Gal... gal ir ne plioka lagama. -  sutiko Fryla. Ir abi laumaitės padėjo raganai suraišioti sąmonę praradusį medžiotoją.
- Manau, jam prie ausų tiks ir gaidžio snapas, o gal ir asilo uodega... – numykė Fūdra. – o jūs mergaites, gal arbatos? Turbūt labai išsigandot?
- Jo... mhmm... – Linksmai sutiko laumaitės, baisiai norinčios išvysti, kaip medžiokliui išaugs uodega.
- Kokius gyvius JŪS labiausiai mėgstat? – tylutėliai paklausė Fūdra, linksmai, mįslingai šypsodamasi ir  čiupinėdama kišenėje bespurdančius žiogus su varliūkščiais...
O mažas gelsvas ir radioktyvus ežiukas, atsipeikėjęs po patirto šoko, išvydo tik pieva tolstančias laumaites ir raganą, velkančią nejudantį medžioklį. Pasipurtęs, gelsvasis dygliuotis patraukė į Šiaurę. Todėl jis tikrai nematė, KAS tokio, po geros valandos, išbėgo iš raganos lūšnos ir nukirmėliavosi į girią...