Azenkuro laukai

Kai toliuose žara nušviečia juodą mišką
ir sutemos ilgėti ima vis šešėliais-
eini laukuos pažliugusia žeme
stebi kaip žvaigždės vakaro sidabru žėri.

Sustoji, įkvepi - ir lauki sutemų
kai mantija nakties visus laukus apkloja.
Žiūri į vieškelį- vingiuoja neramus,
matai kaip ties mišku kažkas boluoja.

Ir miškas pakelia šakas tarsi rankas
į juodą plienu nusmaigstytą dangų
ir jau jauti kaip rūškanas lietus
su vėju žemę bloškia tau į veidą.

Lyg sušvilpė kažkas... gal paukštis? gal žmogus?
Bet atsigręžęs pamatai iš tolo
kaip žemė atveria gausius kapus
ir kaip skeletai viens po kito stojas.

Kiek daug jų! Tūkstančiai - visi kovos greton
savo vadų jau staigi išrikiuoti,
viens šalia kito miniom negyvom
išsirikiavę vėl jie eis kovoti.

Kaip potvynio banga pakyla nelauktai-
taip jie pirmyn  staiga į kovą puola.
Eilė už eilės, už gretos greta-
tarytum uragano pykčio šuoras.

O už kalvų saugjelę tematai:
tai priešai su lankais išsirikiavo.
Palaukia jie - po to žiūrėk visi
į dangų staigiai leidžia strėles savo.

Ir dūžta potvynis į uolą iš strėlių
ir krenta vienas, paskui kitą - kitas,
kažkas dejuoja nesavu balsu
kažkas savų žirgų jau mėtosi sutryptas.

Užsimerki - skerdynes tegirdi
jauti, kaip kraujas ant apsiausto teška...
Po to tyla. Vos atmerki akis-
Pasivaideno? Sapnas jau išnykęs.

Grįžti atgal vėl į šiltus namus.
Kažko šiandie man čia štai gelia petį.
O ten įsmigęs antgalis aštrus
Nebežinai strėlės jisai ar ieties.
                              ---
Pabundi - dėkuidie: ramu, graži diena,
Pro autobuso lanfą matos pievos, mūrai,
lelijos žydi. Kryžkelėj matai
Rodykles dvi: Luara - Azenkuras


Europa
2004. 02. 12