Sakoma, kad juoda skylė ryja viską,
Grįžus man namo ji palieka tik tuščią vietą.
Likęs beviltiškumas raižo galūnes.
Kodėl džiaugsmas taip anksti atgulęs?
Gi niekas nesugydys sopulių,
Paliktų galvos gyvulių.
Pūna kūnas iš vidaus,
Kirminai suėdė viską ką radau.
Lengvas oras traukia žemyn,
Žemina mane, bet tempia tolyn.
Neleidžia atgult pailsėt,
Kol žaizdos tik moko kentėt.
Nekenčiu aplinkos, nes supuvus jau esu,
Kasdien vis gilesnę duobę sau kasu.
Garsas ausyse pjauna iki kraujo,
Akys nebemato nieko naujo.
Išeitis beprotiškai arti,
Tačiau kančia labai karti.
Laiko kūną surakintą,
Neduoda pasiekti laisvę užsidirbtą.