Prie tuščių šulinių. 10 dalis

10. Lėtai slenkantis laikas

Nojaus laimei, išlietas vanduo koridoriuje dingo po kažkiek valandų. Galbūt susigėrė į plyšius tarp akmenų, o gal išgaravo. Kai jis vėl galėjo prisiartinti prie durų, pamėgino nulenkti užkeiktą rankeną, tačiau veltui – durys atsikirto dar vienu šalčio impulsu. Jos buvo beviltiškos.
Dabar, kai urve viskas buvo ištyrinėta iki paskutinio užkampio, veiklos liko ne taip jau daug. Nojus dar kartą išknebinėjo kiekvieną planšetės programinį užkaborį, tikėdamasis kažkaip susigrąžinti prarastą Youtube puslapį. Deja.
Vienintelis likęs išėjimas į internetą buvo elektroninio pašto programa, tačiau Nojus mintinai težinojo du adresus, kuriems galėjo parašyti laiškus. Vienas iš jų buvo jo paties motina. Kitas adresas priklausė jo dėdei. Nei vienas, nei kitas neatrodė ypač geri pašnekovai, ypač dabar, kai laidojo jo paties kūną. Dar buvo keturi draugai, tačiau Nojus težinojo jų WhatsApp adresus. Telefonų numeriai bei kiti adresai – jie buvo įvesti į mobilų telefoną ir jam niekada nereikėjo jų prisiminti. Išskyrus dabar, kai to reikėjo labiausiai...
Pašto programoje tebuvo laiškai nuo Pomirtinio Administratoriaus, kuriems atsakymai nebuvo priimami. Tačiau Nojus vis tiek parašė Adminui, klausdamas apie savo situaciją ir ką jis turėtų daryti. Tesulaukė automatinio atsakymo, jog laiškų išsiųsti nepavyko.
Taigi, dabar Nojus žaidė su dviem kibirais, nebežinodamas, kaip DAR galėtų kovoti su nuoboduliu. Šiame urve išties buvo velniškai nuobodu. Laiko tėkmė išliko neaiški, viena diena nesiskyrė nuo kitos dienos ir Nojus net nenutuokė, kiek laiko čia praleido. Netgi buvo kilusi mintis eiti miegoti... tačiau jis nenorėjo miego. Žinoma, labiau pasistengęs galbūt užmigtų. Bet jis nujautė, kad to geriau nedaryti. Nežinojo tikslios priežasties, tačiau lova su čiužiniu atrodė it labai prastas sumanymas. Jeigu mirusieji nenorėjo miego – kam tokį baldą iš viso čia paliko? Kas nutiktų, jei nuspręstų eiti miegoti? Galbūt prasidėtų nauja „pabėgimo kambario“ scenarijaus dalis?
Nojus nusprendė, kad tai išbandys tik tuo atveju, kai nebeliks visiškai jokios kitos išeities. O kol kas jo laukė keistosios juodos durys ir du kibirai vandens.
Bežaisdamas kibirais jis pastebėjo naują keistenybę. Šie tapdavo lengvi, kai „įkrova“ nusekdavo ne per vieną, o per du kibirus. Tarsi administratoriai saugotųsi, jog jis nesukčiautų ir nemėgintų išpilti devinto kibiro, o tada užneštų viršun dešimtą ir vienuoliktą. Būtent tai Nojus ir buvo sugalvojęs. Likęs be jokios veiklos, jis jautėsi ypač išradingas. Matyt adminai jau buvo susidūrę su panašiu elgesiu, jei sukūrė tokias apsaugas.
Tačiau buvo dar vienas būdas užgabenti vienuoliktą kibirą. Jis galėjo palaukti, kol „įkrova“ nuseks per du kibirus vandens, tada užnešti viršun du pilnus kibirus, vieną palikti neišpiltą ir pakartoti kelionę su vienuoliktu, pilnu kibiru. Žinoma, šis būtų velniškai sunkus, tačiau vienas sunkus kibiras geriau nei du. Vis tiek nebuvo daugiau ką veikti.
Kadangi „įkrova“ buvo visai neseniai papildyta, Nojus vėl mintyse skaičiavo sekundes, tuo pat metu stengdamasis sugalvoti, ko administratoriai išties galėtų siekti, įkalindami jį tokioje vietoje. Kol kas jo dabartinė veikla atrodė visiškai betikslė. Ir jei tokia pat betikslė pasirodytų visa pomirtinė egzistencija... Nojus nenorėjo galvoti apie tokį variantą.
Suskaičiavęs iki penkiolikos tūkstančių, galop vėl sulaukė momento, kai abu kibirai tapo lengvi. Nesunkiai užgabenęs vandenį, vieną kibirą išliejo į bedugnę. Kilstelėjęs kitą kibirą pastebėjo, jog šio svoris nepasikeitė. Hmm... uždelsto veikimo efektas? O gal jie palengvėja vos atsidūrę prie bedugnės krašto?
Šiek tiek palaukęs, Nojus pamėgino pakelti jį dar kartą. Kibiras ir vėl nesunkiai pasidavė. Panašu, jog antrasis spėjimas buvo teisingas.
Palikęs pilną kibirą ant bedugnės krašto, jis nusileido su tuščiu žemyn ir pripildė jį iki viršaus. Jau buvo pasimokęs, kad kibiro svoris nepriklauso nuo to, kiek vandens jame yra. Taigi, jeigu jam lemta kankintis, kankinsis su visiškai pilnu.
Tebuvo viena problema – vieno kibiro nebuvo įmanoma gabenti naudojant kartį. Prakeikta siaura rankena beveik pjovė pirštus. Įsitvėręs abiem rankomis, sukandęs dantis bei šnypšdamas it koks garvežys, Nojus lėtai rėpliojo link laiptų. Tai buvo lengviausia atkarpa. Kopti laiptais su tokiu svoriu atrodė ne tik sunkiau, bet ir pavojingiau. Menkiausia klaida – ir viskas bus aplieta skysčiu, į kurį neįmanoma kojos įmerkti. Tada skaičiuos varnas šalia bedugnės, laukdamas, kol vanduo susigers...
Šiaip ne taip įveikęs ketvirtį kelio, Nojus išgirdo itin garsų pyptelėjimą. Tai viršuje palikta planšetė skelbė, jog atėjo kažkoks naujas pranešimas.
Rimtai? Būtent dabar, kai jis stengėsi atlikti tai, ko adminai saugojosi? Gal jie stebėjo jo elgesį ir nusprendė maldauti, kad jis susilaikytų? Gal tas vienuoliktas kibiras išsprogdins pomirtinį „akumuliatorių“? Bet Nojus būtent tokio rezultato ir siekė!
Visgi, įveiktas smalsumo ir bedieviško kibiro svorio, jis paliko indą ant laipto pakopos ir užkopė pasižiūrėti. Brūkštelėjo pirštu planšetės ekraną ir išplėtė akis, pamatęs šį bei tą netikėto:

Youtube. com: Jūsų įrašas sulaukė naujo komentaro.
Mano įrašas?! Pagaliau!
Nudžiugęs, Nojus spustelėjo planšetės pranešimą drebančiu pirštu. Po akimirkos puslapis buvo atvertas. Tas pats, ties kuriuo taip ilgai kankinosi ir kurio nebesitikėjo pamatysiąs. Dabar gi Nojus prisiekė pats sau, kad šio lango niekada nebeužvers. Jokiomis aplinkybėmis. Įkrovą pildys kiekvieną dieną be jokių atsikalbinėjimų. Nelauks, kol ši nuseks iki pusės ar dar mažiau. Jokiomis aplinkybėmis...
Jo gerą nuotaiką šiek tiek prigesino gauto komentaro turinys:

@FrozenDrunkard (prieš kelias minutes)
Galėtum pasistengti labiau. Viskas taip tamsu, kad įžiūrėti neįmanoma. Bet idėja nebloga. Galėtum parašyti scenarijų serialui. Tik aktorių normalų nusamdyk, nes pačiam ne kažin kas gaunasi. Sėkmės ir iki kito karto!
Nojus skaitė komentarą dar ir dar kartą, truputį džiaugdamasis tuo, kad jį pastebėjo, bet taip pat jausdamas susierzinimą, kad peržiūrėjusysis nelaikė jo pagalbos šauksmo rimtu reikalu. Antra vertus, o ko dar jis galėjo tikėtis? Internetas buvo perpildytas įvairiausiais filmais ir publika jau atbuko nuo jų visų. Beveik nebuvo šansų, kad į jį pažvelgs rimtai ir be jokio humoro.
Iš pradžių jis ketino atsakyti Apšalusiam Girtuokliui, kad čia labai rimtas reikalas, bet netrukus apsigalvojo. Jį tik palaikys visišku pamišėliu.
Nojus parašė padėką už tą vieną komentarą, sukąstais dantimis pridėjo šypsenėlę ir dar paprašė pasidalinti nuoroda su draugais. Pasijuto kaip visi kiti, kurie maldavo savo filmuose registruotis, prenumeruotis, spaudyti „patinka“ ir daug kitų dalykų, kurių jis pats beveik niekada nedarė. Pardavęs savo sielą interneto dievui.
Lukterėjo, ar nepasirodys dar vienas komentaras, tačiau žmonės niekur neskubėjo.
Galop Nojus ėmė svarstyti savo kito filmo idėją. Į kurią publika galbūt pažvelgs daug rimčiau. Dabar jis turėjo tris veikiančius žibintus, taigi, galės visiems aprodyti savo aplinką iki pat prakeiktų durų. Parodys jiems vandens pompą, švytintį vandenį, kibirų keistenybes...
Pala, kibirai!..
Tyliai plūsdamasis, Nojus nubėgo ant laiptų palikto kibiro. Deja, kol jis dėkojo tam vienam komentuotojui ir laukė naujų atsiliepimų, praslinko pakankamai laiko. Kibiras vėl tapo normalaus svorio.
Antra vertus, jis atgavo savo Youtube puslapį. Taigi, Nojus pernelyg nesikrimto. Jo laukė dar viena filmavimo sesija ir tikimybė, jog po antro filmuko susirinks daugiau žiūrovų. Iš kurių bent vienas pažvelgs į visą reikalą labai rimtai. Galų gale, pasaulyje buvo daugybė žmonių su keliais atsisukusiais varžteliais. Galbūt iš jų visų atsiras ir toks, kuris tiksliai žinos, kas vyksta šiame urve.