Galios

 Grindiniu riedėjo vežimas. Lengvai purtydamas keleivius jis artėjo link miesto centro. Rytinė saulė žaidė aplinkinių namų languose. Ryškiausiai spindėjo pilis: balta kaip žąsies plunksna ji puošė miesto centrą.
 - Dėde, - prakalbo vežime sėdintis jaunuolis. - Kas jeigu gausiu niekam tikusią galią? - jo plaukai buvo šieno spalvos, o akys žemės rudumo. Jis atrodė kaip tikrų tikriausias kaimiečių vaikas.
 - Veritai, - atsakė jo giminaitis, nemažiau už Veritą panašus į kaimo žmogų. - Beveik visi gauna niekam tikusią galią, - Veritas susiraukė. - Kad ir aš, pavyzdžiui. Kaip tau atrodo, ar dažnai praverčia galia išsinerti iš odos? Tiktai tada, kai nudegu! - dėdė nusikvatojo. Veritas tuo tarpu susiraukė dar labiau.
 - Bet aš noriu ko nors, kas padėtų šeimos ūkiui, - burbėjo jis panosėje.
 - O aš noriu, kad pinigai augtų ant medžių! - vėlgi nusikvatojo dėdė. Tuomet daug rimtesniu tonu pridūrė: - Nenorėk per daug, vaike. Svarbu negautum ko nors, kas tau pakenktų, - vežimui kiek pavažiavus dėdė ėmė postringauti. - Apdovanojimo Ceremonija vyksta tik kartą gyvenime, džiaukis ja! Ne kasdien Šalies Dievaitė nusileidžia žemėn mus apdovanoti. Nėra tau ko bruzdėti tokią puikią dieną. Svarbu gausi galią ir, - jis atsisuko į Veritą ir bakstelėjo pirštu jam į krūtinę. - Turėsi būti ja patenkintas! - tuomet perbraukė nykščiu kaktą ir krūtinę. - Neduok dar Dievaitė ant tavęs užpyks! - atsisukęs į priekį jis staiga truktelėjo pavadžiais. - Eina švilpaut, kiek žmogeliukų! - priešais vežimą buvo milžiniška minia. - Ir už mūsų dar tiek daug vežimų… - dėdė atsisuko į Veritą. - Na, tu bėk susirask miesto aikštę. O aš, - dėdė patapšnojo vežime esančius maišus, sausakimšus obuolių. - Važiuoju parduot šitų skanėstų.
 Veritas išlipo iš vežimo. Jo kaimiška apranga nederėjo prie sostinės. Ypač čia, prabangesniuose rajonuose, arčiau pilies. Tačiau šiandien niekas nekreipė į tai dėmesio. Šią ypatingą dieną į miestą buvo suvažiavę visi brandaus amžiaus šalies jaunuoliai. Kaimo vaikėzų buvo visur, jis nieko neišsiskyrė.
  Veritas nebuvo sostinėje nuo tada, kai, būdamas penkerių, atvyko į miestą su tėvais pirkti arklio… Verito žvilgsnis staiga apsiblausė. Nekaltas prisiminimas sužadino kitą, daug skaudesnį. Bandydamas juo atsikratyti Veritas nusipurtė. Dėdė sakė tiesą, šiandien diena ne liūdesiui, bet džiaugsmui. Juk jau buvo praėję vienuolika metų, taip ilgai niekas negedi. Nusiteikęs dieną praleisti džiaugsmingai Veritas patraukė ieškoti miesto aikštės.
 Ją rasti nebuvo sunku, iš jos sklido garsi muzika. Ir aplink ją būriavosi visi žmonės. Šiaip ne taip prasispraudęs pro minią Veritas atsidūrė bendraamžių gretose. Vieni nerimastingai trypčiojo ar kitaip reiškė savo nerimą. Kiti džiugiai šūkavo ir plepėjo su pažįstamais. Treti stovėjo visiškai ramiai, pasiruošę šiai magiškai dienai.
 Praėjus šiek tiek laiko aikštė tapo sausakimša. Kai susirinko visi, muzika ėmė garsėti. Kitus instrumentus pamažu užgožė būgnai. Ėmė niaukstytis, ir atrodė, kad tolumoje netgi sužaibavo. Pakilęs vėjas plaikstė jaunuolių plaukus ir drabužius. Aikštę užpildė keista, mėlyna šviesa. Ji kilo iš grindinio, iš tarpų tarp akmenų. Atrodė, kad žemė ketina praryti juos visus. Bandydamas nuraminti besibaladojančią širdį Veritas suvokė besišypsantis. Iš po žemės pasigirdo keista, beveik antgamtiška giesmė. Su lyg ja pro grindinį ėmė veržtis mėlynos šviesos gyvatėlės. Kiekviena jų susirasdavo po jaunuolį ir sukdavo aplink jį ratus. Iš pradžių energingos, pamažu gyvatėlės nurimo. Keistoji giesmė vis garsėjo, kol galiausiai iš po grindinio išniro milžiniškas šviesos ruožas. Jis pakibo virš jaunuolių ir įgavo moters įvaizdį. Ilgais, jūros bangas primenančiais plaukais ir opalinėmis akimis ji nužvelgė visus susirinkusiuosius. Veritui atrodė, kad akimirkai, tik akimirkai, jos žvilgsnis užkliuvo už jo. Nusišypsojusi ji pranyko kartu su debesimis. Iš dangaus pasipylė lietus. Jis truko vos kelias akimirkas, bet buvo neįtikėtinai stiprus. Kiaurai permirkę ir žado netekę jaunuoliai ėmė pamažu skirstytis.

 - Atsiprašau, reikėjo perspėti, kad peršlapsi! - dėdė ištiesė ranką į vežimą belipančiam Veritui. - Net nepagalvojom pasiimti sausų drabužių.
 - Nieko, šilta diena. Išdžiūsiu, - Veritas įsitaisė šalia dėdės. Pakeliui jis išsigręžė drabužius. Tiek, kiek įmanoma, juos vilkint. Tad nebuvo visiškai peršlapęs.
 - Na, ar jautiesi kitoks? - dėdės klausimas užklupo Veritą netikėtai. Per visą reginio didybę jis sugebėjo pamiršti Apdovanojimo Ceremonijos paskirtį - galios suteikimą. Jis puolė save apžiūrinėti, ieškodamas galios apraiškų.
 - …Ne? - šiek tiek nusivylęs atsakė jis dėdei.
 - Nieko, dar turėsi kalnus laiko išsiaiškinti savo galią, - dėdė nusišypsojo. - Aš tikrai užtrukau, kol atradau savąją! - toliau jis užsivedė kalbėti apie įvairius paistalus. Veritas ėmė tyrinėti horizontą, viena ausimi klausydamasis. Taip jie išvyko iš miesto ir ėmė riedėti namo. - Ir įsivaizduok tu man! Trisdešimt aštuoni skatikai už tiek obuolių! - vežimas jau buvo pasiekęs pusiaukelę, o saulė pradėjus leistis. - Ir ką aš pasakysiu tavo tėvui? Obuoliai gi ne mano!
 - Aha, dėde, - atsakė Veritas. Nors trisdešimt aštuoni skatikai ir buvo įžeidi kaina už obuolius, nusivylimas po Apdovanojimo Ceremonijos buvo per didelis jam kreipti dėmesį. Pati ceremonija buvo neįtikėtinai įspūdinga, bet galios regimas trūkumas jam per daug gadino nuotaiką. Mąstydamas, ar iš vis kokią galią gavo, jis pastebėjo jam panosėje plaukiančius raudonus dūmus. Išsigandęs Veritas riktelėjo.
 - Kas? Kas tau dabar?! - dėdė iš netikėtumo sustabdė arklius.
 - Dūmai! - išsigandęs Veritas ėmė dairytis ugnies.
 - Kokie dūmai?! Nieko aš nematau! - dėdė taip pat ėmė dairytis aplinkui.
 - Va čia pat, - Veritas toliau dairėsi it pasiutęs, nuoširdžiai bijodamas gaisro. - Tik jie buvo raudoni…
 - Raudoni…? - dėdė staiga suplojo rankomis. - Tai turbūt tavo galia! - Veritas pažvelgė į jį su nuostaba. - Jei tu matai kažką, ko aš nematau, tai tai turbūt tavo galia! - paaiškino dėdė. Verito veidas nušvito džiaugsmu.
 - Tikrai?! - jis liovėsi dairytis ir atsisuko į dėdę. - Tai, kas tai per galia?
 - Iš kur man žinot? - nuoširdžiai atsakė dėdė. Veritas susiraukė. Tuomet nusisuko nuo dėdės ir paskendo apmąstymuose. - Gal tu matai vėją ar dar kokį velnią… Nu bet eina sau, trisdešimt aštuoni skatikai. Įsivaizduoji?
 - Dėde, obuoliai man dabar mažiausiai rūpi, - atsisukęs į dėdę Veritas vėl riktelėjo.
 - Kas dabar? - paklausė dėdė. Veritas pirštu rodė į jį. - Kas? Sakyk pagaliau! Vėl raudoni dūmai?
 - Jie virsta tau iš burnos!
 - Nu čia dabar! - dėdė pamaskatavo ranka prieš veidą, bandydamas išsklaidyti nematomus dūmus. - Man ką, iš burnos smirda? - Veritas susijuokė. - Nekikenk tu man čia! - juokais atkirto dėdė. Veritas apsimetė stengiantis nesijuokti, bet netrukus jie abu nusikvatojo.
 - Jau antrą kartą matau raudonus dūmus, - po kurio laiko garsiai ėmė mąstyti Veritas. - Pirmą kart kai kalbėjai apie obuolius, - prisiminė jis. - Ir antrą kart, taip pat!
 - Tik jau nesakyk, kad manai, jog tai susiję, - šiek tiek rimtesniu tonu atsakė dėdė. - Paprasčiausias sutapimas ir tiek.
 - Greičiausiai, bet daugiau neturiu už ko kabintis, - Veritas atsilošė vežime ir padėjo rankas už galvos. - Padarom eksperimentą, tu vėl kalbėk apie obuolius, o aš pažiūrėsiu ar atsiras raudoni dūmai, - pasiūlė Veritas. Dėdė pašnairavo į jį.
 - Gal nereikia.
 - Kodėl?
 - Todėl.
 - Ne, bet rimtai, kodėl?
 - Nes gal man nepatinka, kai man iš burnos lenda neaiškus raudoni dūmai! - užrėkė dėdė. Pastebėjęs nustebusį Veritą švelnesniu balsu pridūrė: - Gal jie kenksmingi.
 Netrukus dėdė vėl ėmė plepėti lyg niekur nieko. Šįkart apie pastarnokus, kuriuos pasodino darže. Dvejulė pasiekė Verito gimtąjį kaimą be jokių didesnių įvykių. Kadangi jau buvo ganėtinai vėlus vakaras dėdė Veritą nuvežė tiesiai namo, kur motina paragino jį eiti lovon ir išsimiegoti po visų įspūdžių. Prieš užmigdamas jis dar girdėjo kaip dėdė tu tėvu dėl kažko ginčijasi.

 - Veritai! Veritai! - Veritui tik išėjus iš trobos prie jo pribėgo būrys piemenukų. - Pasakok apie Apdovanojimo Ceremoniją!
 - Dar net nespėjau akių atmerkti, o jūs jau prie manęs prikibot, - nusižiovavo Veritas. - Eikit galvijų ganyt! - jis pamojo ranka lyg vaikytų kates.
 - Negalim! Kerdžius susirgo! - atsakė vienas iš piemenukų.
 - Tai dabar aš turiu jus prižiūrėt? - Veritas užsidėjo rankas and liemens. - Ar Kerdžius taip liepė ar patys išsigalvojot?
 - Kerdžius! Kerdžius! - tikino jį piemenukai.
 - Na, gerai. Eime, - greitai persimetęs kelias žodžiais su mama jis patraukė su piemenukais į ganyklas. Pakeliui jie išklausinėjo jį kiekvienos detalės apie sostinę ir joje vykusią Ceremoniją. Galiausiai sugalvojo paklausti apie jo galią.
 - Matau raudonus dūmus, virstančius iš žmonių burnų. - paaiškino piemenukams Veritas.
 - Galbūt matai kaip jie kvėpuoja? - pasiūlė vienas iš piemenukų.
 - O galbūt matai smarvę! - nusijuokė kitas.
 - Ne, dūmai virsta tik kartais, - atsakė Veritas. Jis vėl susimąstė, kas tai per galia.
 - Tomai, papasakok apie miško baubą! - piemenukams Apdovanojimo Ceremonija jau spėjo nusibosti.
 - Gerai! - Tomas ėmė trinti rankomis. Tuomet pradėjo pasakoti kaip, kai varė atgal į pievą paklydusią karvę, pamatė miške baisokiausią monstrą. Kokie dideli ir aštrūs buvo jo dantys, kokios piktos akys ir kokie ilgi nagai. Tomui iš burnos ėmė virsti raudoni dūmai. Veritas pasirinko apie tai piemenukams neprasitarti.
 Paprasčiausias paaiškinimas būtų, kad jo galia - matyti melą. Bet tai reikštų, kad dėdė melavo. Pavartaliojęs šią mintį galvoje Veritas nusprendė daugiau apie tai negalvoti.
 Per artėjančias kelias savaites Veritas regėjo melą vėl ir vėl. Kartais mažą ir nekaltą, kartais neįtikėtinai šlykštų. Net jeigu jis ir bandė neigti kad jo galia - matyti melą, tiesa nepalinkdavo jo ramybėje. Jis pats nepajautė, kaip pamažu atsiribojo nuo kaimo gyvenimo. Bet niekas per daug į tai nekreipė dėmesio. Kasmet, kai artėdavo jo mažosios sesutės mirties metinės, jis kiek atitrūkdavo nuo kaimo gyvenimo.
 Per metines Veritas su tėvais vyko aplankyti sesers kapo. Ji mirė nuo ligos, kai jai tebuvo treji metai. Veritas nuo vaikystės labai mylėjo savo mažąją sesutę, jos mirtis jį stipriai paveikė. Aptvarkę kapą jie suklupo melstis. Po maldų tėvas atsikrenkštė ir prakalbo:
 - Sabijos netektis buvo netikėta ir labai skaudi. Mes jos ilgimės kasdien. Jos gyvenimas buvo trumpas, bet mes tikimės, kad laimingas. Viliamės, kad jai su mumis buvo gera. Dabar ji ilsisi po žeme.
 - Taip, - Veritas atsisuko į tėtį. -  A… - ir sustingo vietoje. Tėvui iš burnos virto raudoni dūmai. Nesugebėdamas suvokti šio reginio Veritas drebančiu balsu prakalbo: - Sabija, ji… ilsisi po žeme?
 - Taip. Žinoma, - tėvui iš burnos vėlgi virto raudoni dūmai. Lėtai nusisukęs Veritas ėmė dėlioti savo mintis į vietą. Sabija gyva? Kodėl tuomet tėvai tvirtina, kad ji mirusi? Ar jie nežino? Kas įvyko Sabijos mirties dieną? Ji elgėsi visiškai normaliai, bet naktį tėvai ją išsivežė pas gydytoją. Ji neišgyveno. Kodėl tėvai jo nežadino, kai vežė Sabiją pas gydytoją? Kodėl paliko jį namuose vieną? Kodėl jis sužinojo tik ryte? Kodėl beveik iškart po to jie vyko sostinėn pirkti arklio, nors prieš Sabijos mirtį tėvai nuolat skundėsi, kad trūksta pinigų? Kodėl piemenukai vienas kitiems pasakodavo istorijas, apie tai, kaip tėvai pradangina blogus vaikus? Kodėl Veritui atrodė, kad tėvai negedėjo Sabijos? Kodėl…?
 - Jūs ją pardavėt… - lėtai sušnabždėjo Veritas.
 - Ne, - tėvas išgirdo jo žodžius. Jo atsakas buvo tvirtas. Bet iš jo burnos virto dūmai, teigiantys, kad tas tvirtumas tik iliuzija.
 - Jūs ją pardavėt! Kaip jūs drįsot! - ėmė rėkti Veritas, pašokęs ant kojų.
 - Veritai, mes nenorėjom… - įsiterpė mama.
 - Jūs šunsnukiai! - Veritas ją pertraukė. - Kiaulės paskutinės!
 - Veritai, liaukis! - užriaumojo tėvas. Veritas iš nuostabos nutilo. - Mes tavo sesers neperdavėm. Ji mirė nuo ligos. Tu juk visa tai žinai! - Verito akyse sužibo ašaros.
 - Mano galia matyti melą, - pro sielvartą išlemeno jis. - Jūs ją pardavėt… pardavėt… - kartodamas tuos žodžius, negalėdamas jais patikėti, jis pasileido bėgti kuo toliau nuo tėvų.