Tobulų nėra

Užmigusiais erškėtrožių žiedais
Naktinis speigas lakstė,
Lapijos plaukus vėlė.
Su šypsena veide
Draskė žiedlapius ir slėpė juos savam šešėly,
Tikėdamas,
Kad tai draugai jo bus...

Delnais žveigždes iš aukštumų kabino,
Bijojo likti vienas...
Kad nespėtų jų pamilti
Į ežero gelmes skandino,
Su ilgesiu stebėjo jų šokį
Ant banguojančio paviršiaus...

Pieno baltumo mėnulį
Nuo dangaus lubų nukabinęs
Norėjo paragauti,
Tikėjo, kad bus medaus saldumo...
Bet nusivylęs numetė į vandenis gilius
(į ežero siūbuojančius namus).

Krištolo ašarom prapliupo verkti
Juodas nuo vienumos dangus.
O speigas, siekęs tobulumo
Liko amžinai klajoti
Ir minti pamestus takus...