Džochar Gala. (Ištrauka).

Visi įvykiai šioje rašliavoje išgalvoti.
Bet kokie personažų sutapimai su realiai
egzistavusiais ar egzistuojančiais žmonėmis
yra atsitiktiniai.


– Paimkit savo ginklus į rankas! – prieš nedarnią, tik ką atvykusių karių rikiuotę stovintis kapitonas stengėsi kalbėti kaip galima garsiau, tačiau jo balsą kartas nuo karto vis nustelbdavo netoliese stovinčio T-72A ir šarvuočių BTR-80 veikiančių variklių garsai. – Visi, kaip vienas, nustatote taikiklius ant žymos „pastovus“.
Paskutinės 1994 metų ir pirmosios tiesioginio Grozno šturmo dienos šviesus metas ėjo į pabaigą. Už karininko nugaros tolumoje matėsi priemiesčio namai. Tai šen, tai ten kilo juodų dūmų kamuoliai. Artilerija ir minosvaidžiai beveik aklai šaudė į miestą, stengdamiesi nepataikyti į kvartalus ir gatves, kur iš karto po vidurdienio įsitvirtino anksčiau ten įsiveržę federalinės armijos daliniai.
– Poligonuose, kažkur prie Astrachanės ar Rostovo prie Dono, jūs mokė kautis lygumose. Tačiau čia miestas, o ne tie keli vargani statiniai be langų ir durų, kur jūs treniravotės. Šaudote trumpomis serijomis, po du-trys šūvius arba pavieniais. Maksimalus atstumas iki taikinio automatams trisdešimt penki metrai, rankiniams kulkosvaidžiams iki šešiasdešimties, pistoletams penki. Jei priešas už priedangos, iš toliau vis tiek nepataikysite. Nebent atsitiktinai.
Nugriaudėjo eilinė artilerijos salvė. Kapitonas trumpam nutilo, palaukė, kol nutils gaudesys.
– Dabar kiekvienas pažiūrite į dešinę, o po to į kairę. Pirmoji eilė atsisukite ir pažvelkite atgal į antrąją. Įsiminkite, kaip kovos draugai atrodo. Jūs visi iš skirtingų dalinių. Jūsų būrio vadas stovi rikiuotės dešinėje pirmas. Susipažinsite vėliau, Minutkos aikštėje. Aš vadovauju jungtinei kuopai. Įsidėmėkite gerai mane, kad žinotumėte, kieno įsakymų klausyti mūšio metu. Tai viskas, kuo aš galiu jums padėti. O dabar visi į mašinas. Vyresnysis leitenante, pas mane!
– Važiuoji pirmas, štai šita gatve, – paėjęs su būrio vadu į šoną, ranka parodė kapitonas link statinių. – Priekyje tankas. Tu iš paskos. Atstumas kolonoje ne daugiau penkiolikos metrų. Kitaip tamsoje pasimesite. Pas tankistus yra miesto žemėlapio kopija. Jie turi žinoti, kur ir kada pasukti į kitą gatvę.
– Drauge vade, – jaunesnysis laipsniu karininkas nepatenkintas žvilgsniu parodė į vietos savanorius, susėdusius ant jam priskirtų kovinių mašinų viršaus. – O kam man tie čečėnai ant šarvų? Iškišiu galvą per liuką, tai jie man gerklę perpjaus arba granatą į vidų įmes.
– O tu pasistenk, kad taip nenutiktų, – kapitonas vėl mostelėjo ranka į miesto pusę. – Mūsų užduotis, opozicijos kovotojus nuvežti į Lenino aikštę prie Prezidento rūmų. Atrodo ją dabar pavadino kažkokio Šeicho Mansuro vardu. Pastatą dar dieną blokavo mūsų vaikinai iš kito dalinio. Bet į vidų eis juočkiai. Įsakymas iš aukščiau, kad ir kas nutiktų, likti savo šarvuočių viduje arba betarpiškai prie jų ir šūviais slopinti separatistų ugnies taškus.
– Mūsų ginklai tiesiai iš sandėlio. Visiškai nauji. Neprišaudyti.
– Nori, kad dabar šiame lauke leisčiau tau savo malonumui papyškinti į štai šituos medžius? Gal kada kitą kartą. Pajudėti privalote už penkių minučių. Pakariauti jums greičiausiai taip ir neteks. Iš šios miesto pusės ir centre beveik niekas rimtai nesipriešina. Tik kelios pavienės negausios grupelės, kurios greitai bus sunaikintos. Kiti seniai išsibėgiojo į savo kalnus. O tie, kurie dar liko, kaip tik dabar gauna nuo mūsiškių per srėbtuves anoje Sunžos upės pusėje. Bendras vaizdas kol kas toks. Dabar dar kartą patikrink saviškius ir pirmyn. Aš iš paskos su pagrindine grupe, atsilikęs už keturių šimtų metrų.
– Čečiai nepatinka? – einant šalia tanko, būrio vadą linksmai užkalbino vyresnysis leitenantas tankistas. – Gali susodinti juos man. Aš Aleksandras.
– Jaroslavas, – vyrai paspaudė vienas kitam ranką.
– Mano visos dinaminės apsaugos dėžutės tuščios. Sudegsiu, jei pataikys iš granatsvaidžio. Todėl keli juodašikniai ant priekinio šarvo ir aplink pabūklo bokštą būtų pats tas. Savo kūnais kumuliacinio sviedinio čiurkšlę dalinai išsklaidytų, jai dar pirmo šarvo sluoksnio nepasiekus. Taip sakant, gyvas kompleksas „Kontakt 5“.
– Bet juk vadas sakė, kad į sandėlį užpildo paketus atvežė.
– Gal ir atvežė, bet man nesudėjo. Tai duosi čečėnų?
– Pasiimk kiek reikia.

– Šarvas, čia Beržas, – Jaroslavo ausinėse nuskambėjo iš priekyje jo šarvuočio žlegsinčio tanko atsklidę šaukiniai. – Už šimto metrų, kelio viduryje kažkokia plytų ir lentgalių krūva. Atrodo, žvalgai sakė, kad važiuojamoji dalis visiškai švari.
– Beržas, čia Šarvas, – abejingai burbtelėjo į laringofoną pėstininkų būrio vadas, iki pusės išlindęs pro atvirą liuką ir bandydamas ką nors įžvelgti prietemoje. – Nebuvo čia jokios žvalgybos. Visiems apvažiuoti kliūtį iš kairės.
– Šarvas, čia Beržas, – pasigirdo atsakymas. – Jei ten fugasinis sprogmuo paslėptas, mus ištaškys į gabalus. Stoju. Siųsk žmones patikrinti.
– Beržas, čia Šarvas. Įsakymas buvo niekur nestoti iki pat paskirties vietos. Karių patikrinti nesiųsiu. Tapsime nejudančiais taikiniais. Riedame toliau.
Tuo metu iš dešinėje esančių pastatų pusės pasigirdo kelios automatų serijos. Kulkų spiečius prašvilpė gal metro atstumu virš tanko ir pirmojo kolonoje šarvuočio. Tarytum pagal signalą, ant technikos sėdėję čečėnų opozicijos savanoriai, liuoktelėjo ant žemės. Jaroslavas dar spėjo pamatyti, kaip jie greitai bėgdami, vienas po kito dingo tarp kitoje gatvės pusėje esančių privačių valdų namų, sandėliukų ir tvorų, net nebandydami atsišaudyti.
– Takelis! – suriko į mikrofoną kovinio manevro komandą vyresnysis leitenantas, stengdamasis padėti bokštelio ginkluotę valdančiam operatoriui nusitaikyti į gretimo daugiabučio namo viršutinius aukštus, iš kur, galimai, pasigirdo šūviai. Kovinė mašina sulėtino greitį. Tuo metu iš gatvės viduryje esančių plytų ir lentų krūvos išsiveržė liepsnos pliūpsnis. Paslėptas ir tiesioginiam pataikymui į netoli priekyje esantį taikinį nustatytas vienetinis išardytos salvinės ugnies sistemos vamzdis, nuo kurio pažeme buvo nutįsę jo užtaisą aktyvavę elektros laidai, atliko jam skirtą darbą. Šimtas dvidešimt dviejų milimetrų reaktyvinis „Grad“ sviedinys smogė į tanko T-72A priekinį šarvą, lengvai jį pramušė, praėjo per visą valdymo ir kovinį skyrių ir sprogo, išstumdamas variklio dalis kartu su užpakalinio šarvo fragmentais. Kovinėje mašinoje detonavo ten buvę pabūklo užtaisai. Į orą pakilęs patrankos bokštas žnektelėjo už kelių metrų ant asfalto.
Sprogimo būta tokio stipraus, kad jo banga bloškė Jaroslavą atgal. Jis nesuvaldė pusiausvyros ir smuktelėjo žemyn į šarvuočio vidų. Sunkus angos dangtis, krisdamas, smogė jam per šalmofoną. Apsvaigęs vyresnysis leitenantas pabandė keltis nuo savo sėdynės. Tuo metu, tarytum, kažkas trenkė kūju į šoninį šarvą. Į vidų įsiveržusi ugnies čiurkšlė pervėrė du savo vietose sėdėjusius ekipažo narius. Kovinės mašinos viduje kilo tikras chaosas. Iš granatsvaidžio paleistas kumuliacinis užtaisas kliudė abu šoninius, tarp ratų esančius, liukus ir juos pilnai užblokavo. Likę įgulos nariai, užmiršę ginklus, negalėdami kitaip palikti transporto priemonės, metėsi prie desanto skyriaus viršuje esančiu dviejų siaurų angų. Augalotas karys patraukė žemyn jau lendantį į išorę kitą, nustūmė jį į šalį ir pabandė kaip galima greičiau pabėgti iš šio pragaro. Nuskriaustasis rankomis įsikabino į jo kairę koją. Pačiuptasis, klykdamas iš siaubo, ėmė greitai daužyti iš viršaus visa batu apautos kojos pėda kovos draugui į veidą, kol šis jį paleido ir su suknežinta nosimi parkrito ant skyriaus grindų. Kad ir kaip stengėsi į išorę išsiveržęs karys išsigelbėti, jam nepavyko. Iš automato paleistų kulkų serija pataikė tiesiai į krūtinę ir galvą. Bedvasis kūnas nukrito iš aukščio ant kelio.
Atsipeikėjęs vyresnysis leitenantas pasislinko link išilgai korpuso įtaisytų dviejų desanto suolų ir pabandė sugriebti vieną iš ugnies čiurkšlės kliudytų karių. Akimirkai jam pasirodė, kad žmogaus kūnas yra tiesiog rankose. Per didžiulę, apdegusiais kraštais, skylę pilve išvirto žuvusiojo vidaus organai ir garuodami žnektelėjo žemyn. Įsirėmęs į susprogdinto tanko likučius, iki tol į priekį lėtai judėjęs šarvuotis, galutinai sustojo. Tuo metu antras iš granatsvaidžio paleistas kumuliacinis užtaisas smogė į variklį. Plykstelėjo ugnis.
– Visiems palikti mašiną! – suriko būrio vadas. – Trumpais perbėgimais į priedangą!
– Haza! – prie išdaužto lango su automatu rankose priklaupusiam, gal penkiolikos metų vaikinukui, čečėnų kalba suriko dar vienam šūviui užtaisinėjantis granatsvaidį senyvas barzdotas vyras. – Ten karininkas!
Šaulys akimirkai pakeitė taikinį ir paleido trumpą seriją į nuo pamušto šarvuočio išilgai gatvės bėgantį susikūprinusį vyresnįjį leitenantą. Šis krito kaip pakirstas ant žemės ir liko gulėti nejudėdamas.
– Allahu Akbar, – tyliai ištarė jaunasis kovotojas ir nukreipė ginklą į kitą priešo karį.