Prikelėjai. II

***

Isla pramerkė akis ir nusižiovavo. Buvo šviesu, nors saulė dar nepatekėjusi. Atsisėdusi apsidairė: ola, kurią pasirinko nakvynei dienos šviesoje atrodė kur kas purvinesnė. Kukli Islos manta – ryšulys su šiek tiek maisto, virvė, nedidelis katiliukas ir kelioninis paklotas ant kurio dabar gulėjo – atrodė nepaliesti. Isla patikrino slaptą kišenę vidinėje kelnių pusėje ir ramiau atsikvėpė – pergamentas tebebuvo vietoje. Mergina visą naktį būdravo bijodama, kad kalnų kaukučiai nenušvilptų jos rakandų. Kvaili kaukučiai naktimis išlysdavo iš kalno gilumos ir rinkdavo viską, kas jiems atrodė naudinga ar tiesiog patiko. Tiesa, daugelį iš pavogtų daiktų jie paprasčiausiai išslapstydavo urvuose, taip ir nesumoję, ką su jais daryti. Nuolat keliaudama per kalnus, Isla dažnai su jais susidurdavo. Kartą vieną buvo net nučiupusi, bet paleido, neapsikentusi graudžių padarėlio aimanų ir cypimo. Dabar nepaleistų . Suvyniojusi paklotą, surišo jį virve ir, įsimetusi burnon džiūvėsį, lėtai jį kramsnodama, žengė iš olos.

Prieš akis atsivėrė status akmenuotas skardis, o kitoje jo pusėje stūksantis didžiulis kalnų masyvas tęsėsi kiek tik akys mato. Tas pats per tą patį... Užvertusi akis į dangų pagalvojo Isla. Žvilgtelėjusi į pergamentą ji patraukė siauru takeliu, vedančiu išilgai tarpeklio. Saulei kylant, šešėlis greitai bėgo uolėtu slėniu ir viską užtvindė geltona, rytinės saulės šviesa. Isla užsimerkė, giliai įkvepė ir įsiklausė. Jokio garso.. šie kalnai atrodo visai negyvi. Kažin, prieš kiek laiko šiuo takeliu paskutinį kartą ėjo žmogus? Paprastiems žmonėms čia nebuvo kas veikti - per šiuos kalnus nevedė prekybiniai keliai, juose nebuvo naudingų iškasenų, jų papėdese neaugo vešlūs miškai. Tačiau galbūt čia tikrai slypėjo tai, ko ieško Isla? Tiksliau ne Isla, o jos užsakovas.

Pamišėlis.

Tokia buvo pirma Islos mintis sutikus tą ekscentriškai apsirengusį senį. Puošniais, spalvotais iki šiol Islai neregėto pasiuvimo drabužiais apsitaisęs vyras prisistatė pirkliu iš pietų. Kalbėdamas dažnai šypsojosi ir linkčiojo. Ji nežinojo, nei kaip jis ją rado, nei iš kur pats atsirado, bet senis pasiūlė beprotišką sumą dimerų ir davė gerą avansą.
-Tykiuosi, šy suma padengs kelionės yšlaidas ir pasyruošimą mysijai. Mano mieloji, mes dedame į jus vysas vyltis. – senis šnekejo su ryškiu, bet Islai nepažįstamu akcentu.

Praėjusį pavasarį, kai jie susitiko, Isla buvo keblioje finansinėje padėtyje, tad nedvejodama priėmė pasiūlymą per daug neįsigilinusi į užduoties sąlygas.  Alamanas, toks buvo to keistuolio vardas, padavė jai ritinį su Teodromo bibliotekos atspaudu. Kiekvienas klientas atnešdavo ritinį su koordinatėmis, žemėlapiu ar instrukcijomis, tačiau Teodromo atspaudas buvo labai retas reginys. Dideli pinigai, vogti Teodromo pergamentai? Hmhm.. Įdomu. – Isla mėgo paslaptis. Išsivyniojusi ritinį,  jame rado primityviai nupieštą žemėlapį, kuris atrodė kaip dalis išplėšta iš gerokai didesnio piešinio. Rodės, žemėlapis vedė per kalnus, tarpeklį, kuris vis siaurėdamas pranyko kalnų masyve.  Vieta kur tarpeklis baigėsi buvo paženklinta uolą simbolizuojančia runa ir vienu vieninteliu žodžiu įmantriomis apvalainomis raidėmis: „Samadeus“. Isla, varčiusi ne vieną seną elemantinį veikalą, šio vardo nebuvo mačiusi. Tačiau nuojauta jai kuždėjo, kad po šiuo vardu slypi paslaptinga galia.

Jau nebetoli, tuoj viskas paaiškės.

Ilsa toliau traukė į rytus išilgai skardžio. Tarpekliui siaurėjant, skardis darėsi vis statesnis, o ir taip siauram keliukui liko dar mažiau vietos. Saulė jau buvo aukštai ir be gailesčio kepino keliauninkę. Ši užsispyrusi keliavo toliau nelėtindama tempo ir nekreipdama į kaitrą dėmėsio. Staiga Isla pastebėjo, jog priekyje, kadais atskilus dideliai uolai, nemaža kelio atkarpa nugarmėjo į prarają. Mergina sustojo ir atsiduso. Reikėjo taupyti jėgas misijai. Viskas gerai, čia tik menkniekis. Netoli, už kokių dvidešimties metrų priekyje, keliukas tesėsi toliau. Isla užsimerkė, susikaupė ir iškėlusi dešinę ranką dviem pirštais ore greitai nupiešė konstrukcinę runą. Ūmai, visi aplink esantys akmenys sukruto ir pradėjo deliotis į tvarkingą eilę priešais ją, sudarydami savotišką tiltą. Isla vikriai jį perėjo. Jai praėjus, akmenys vienas po kito nugarmėjo į prarają apačioje. Patyrusiai elemantei kaip ji, sukonstruoti tokį dalykėlį buvo vieni juokai, tačiau Isla kiek nerimavo dėl ateinančio darbo ir stengėsi tausoti elementinę energiją. Ją kamavo jauduolys – mergina visad jį jausdavo prieš Žadinimą. Bet šį kart ji nujautė, kad laukia kažkas ypatingo.  Alamanas, gudriai šypsodamasis labai miglotai nupasakojo savo tikslą.
-Mūms reikia paties dydžiausio iki šiol buvusio, jei raštai nemeluoja, taip ir būs. Šis žemėlapis jūs nuves iki Samadžio, vieno iš Senųjų.  Veskyte jį į vakarus, į aukštasias kalvas. Jei vyskas vyks pagal planą, jūs nebūsite pamiršta. Jūs ir tokie kaip jūs nebeturės lyndėti pogrindyje.
-Juk senieji titanai seniai išnyko? O šio vardo išvis nesu girdėjusi, net legendose... – abejodama pasakė Isla.
-Teodrymai labai byjojo, kad jei kas sužynos apie jo egzistenciją, kyls baisi sumaištis. Šymtmečius būvo pasakojama, kad senieji išnyko. Šys pergamentas būvo paslėptas saugiausiame bybliotekos požemyje. Bet aš tūriu labai gerų draugų Teodromo bybliotekoje. Yr labai gerų vagių. – senis vėl šyptėlėjo, o jo akys žaismingai sužibėjo.

Kaip pirklys, jis labai daug žino. Kas jei tai apgavystė, naujas inkvizitorių triukas siekiant išgaudyti paskutinius Prikelėjus? Senis, pamatęs abejonęs merginos akyse, atsiduso ir prasisagstė puošnų drabužį. Isla aiktelėjo išvydus Alamano krūtinę – ją žymėjo galybė mėnulio pjautuvą primenančių gilų randų. Esu mačiusi tokius randus, inkvizitorių kabliai palieka žymę visam gyvenimui.
-Tu – Prikelėjas?
Senis nusijuokė.
-Ne brangioji, aš netgi ne elemantas, ynkvizycija tardo ir paprastus žmones, jei jiems kyla įtarimų. - Jis pastebimai surimtėjo ir Isla pamatė po geraširdžio senuko kauke besislepiantį visai kitokį, galingą ir kupiną valios žmogų. - Būdamas jaunas padariau klaidą ir yšsydaviau. Yštrukęs yš ynkvizycijos nagų yškeliavau į pietus. Ylgam. Dabar grįžau ūžbaigti to, ką pradėjau kadaise. – Alamano akyse atsispindėjo ryžtas.

Isla susimaščiusi ėjo siauru keliuku. Ji buvo įpratusi būti viena. Visada viena... Net būdama mieste, apsupta tūkstančių žmonių ji jautėsi vieniša. Prikelėjai, Žadintojai, Budintojai... Tokie kaip Isla buvo vadinami įvairiai. Žmonės jų vengė, pagarbiai bijojo arba išvis netikėjo, kad jie egzistuoja. Tiesa, pastarieji buvo beveik teisūs. Teodrimų inkvizitoriai nuolat juos medžiojo ir visame pasaulyje jų buvo likę ne daugiau tuzino. O ir tie gyvi nuolat slapstėsi ir gyveno pogrindyje. Net tarp tokių pačių kaip ji, Isla neturėjo draugų. Dėl persekiojimo kiekvienas klientas ir net menkiausias darbelis buvo graibste graibstomas. Trapi, nykstanti Prikelėjų kasta buvo susipriešinusi kaip niekados. Isla girdėjo gandus, kad neseniai du Prikelėjai vardu Ibras ir Filesijus kilus vaidui dėl kliento surengė kruviną dvikovą. Paskalos sakė, kad Filesijus galėjo pasigailėti nugalėto Ibro, tačiau negailestingai jį pribaigė. Vienu konkurentu mažiau...

Dažniausiai Islos klientai buvo didikai. Nepasidalindamos įtakos ar turtų giminės viena ant kitos siundydavo nesuvaldomus ugninius ifritus, kerėplas žemės golemus ar sumaištį keliančias būtybes-audras tifonus. Per savo karjerą Islai teko dirbti su visais elementais ir žadinti pačias įvairiausias pabaisas išsibarščiusias margam pasaulyje. Šį kartą Isla jautėsi kitaip. Artėjant tikslo link, kažin kokia nematoma jėga ją vis labiau spaudė prie žemės tiek fiziškai, tiek emociškai. Ji jautė, kad ši vieta savyje slepia gaivališką pirmykštę galią. Islai ši galia kėlė baimę, tačiau kartu ir smalsumą.

Tarpeklis susiaurėjo tiek, kad beveik galėjai peršokti iš vienos pusės į kitą. Jau nebetoli. Jei Alamanas nemelavo, aš pirmą kartą prikelsiu titaną... Aš jaučiu, kad galiu tai padaryti. Pažadinti titaną... Aš? Isla? Ta kuri dar prieš kelis mėnesius turėjo elgetauti, kad prasimaitintų?
Praėjus paskutinį keliuko vingį, Islai prieš akis atsivėrė didžiulė akmeninė siena, kuria tarpeklis baigėsi. Įsižiūrėjusi įdėmiau keliauninkė pamatė, kad ši, maždaug dviejų šimtų metrų aukščio uola nebuvo panaši į kitus tarpeklio šlaitus, ji atrodė pernelyg lygi, tarsi kažkas milžiniškomis rankomis būtų specialiai ją nutašęs. Įėjimas į Buveinę turi būti netoliese. Einant arčiau, merginai atrodė, kad milžiniška siena vis augo aukštyn, kol visiškai uždengė besileidžiančią saulę. Isla pridėjo ranką prie dulkėto šalto akmeninio paviršiaus, ausyse ūžė, o aplinka tiesiog spragsėjo nuo visa supančios paslaptingos energijos.  Ranka braukdama per sieną ji užčiuopė gilią įpjovą akmenyje, kuri buvo visiškai padengta dulkėmis. Nusivaliusi purviną plaštaką į kelnes, Isla nupiešė vėjo runą ir stirpus gūsis nuvilnijo sienos paviršiumi, sukeldamas didžiulį dulkių debesį. Jam nusėdus, prieš merginą atsivėrė įmantriais išraižymais juodame akmenyje nusėtos gigantiškos dviverės durys. Žengusi atatupsta, Prikelėja perskaitė štai ką:

Samadi, milžine, galiūne. Mažasis akmeny. Kiek žemėj kūlių, kiek riedulių, tiek ir tavęs. Tu kalno širdyje, bet kalnas tau širdis. Ilsėkis kiek gali, kol žvaigždės krenta vis. Titanai dar nubus.

Samadis! Alamanas nemelavo. Žinoma, kas daugiau gali spinduliuoti tokią galią. Greičiausiai neišnešiu sveiko kailio... Velniop! Titane, aš ateinu... Trumpai padvejojusi Isla drebančia ranka nupiešė Svečio runą ir nusiuntė ją link Buveinės durų, nervingai laukdama rezultato. Staiga viskas aplink sudrebėjo - keldamos kurtinantį garsą durys pradėjo vertis, o Isla, saugodama galvą nuo iš viršaus krentančių akmenų vikriai smuko vidun.