Kankinanti tamsa

Nusmurgę pirštai grandines kala,
Kapsi vanduo požemiuos tamsiuos.
Staiga vienas po kito nekaltieji apšąla
Surakinti vargšeliai, nemato vilties.
Jie raktus sukioja, o raktai – jų ne
Jie girdi šiurpius staugimus
Palube.
Jie skęsta, jie gelbsti, nepalieka draugų.
Bet mirties šalti gniaužtai pasiima vieną plius du.
Šiaip ne taip išsikapstę, nusipurtę šiurpus,
Jie rankas pasispaudžia, bet išdavikas – tarp jų!
Gražioji grafienė, šaunus Teodoras,
Šlubuojantis ubagas, kunigas nedoras.
Keturi tik beliko nabagai tamsoj,
Bet drąsūs ir šaunūs, tik kunigas – ne.
Bet jie dar nežino, kas tikras jų priešas,
Išsigandusios akys kitaip viską piešia.
Nesitiki jiems, kad staugiančios vėlės,
Draugai jiems yra, kurie nori tik laisvės.
Tačiau ir tarp jų vienas piktas vaidenas,
O galvosūkiai sunkūs herojus vis skina...
Apsėda tai geros tai piktosios dvasios,
Štai kunigas jau be galvos atsigulęs...
Po jo strėlė perveria gražųjį kūną.
Verkia grafienė praradusi meilę,
Bet žengia pirmyn, nes vėlė apsireiškia.
Šlubuoja tamsoj nesiprausęs žmogysta,
Bet nelemta jam pro šarvus bus praslysti.
Ir lieka tik Inga – grafienė žavi,
Praeina pro šarvus, pro lavą, tolyn.
Bet pritrūksta jai laimės, tik aikteli ji.
Dabar štai tik vėlės, dvi piktos iš jų,
Požemiuos liks ir kankins juos ilgai.
Ir lauks jie kitų, šaunių karžygių,
Kad išgelbėtų nuo amžinųjų kančių.