Tos nedraugiškos, nedraugiškos Visatos 2/2 (trikovė)

Vyresnysis sėdėjo kažkokiam rūsy, devintame aukšte po žeme, greičiau kalėjime, nei tardymo kabinete. Benui jis buvo gan malonus, klausinėjo apie šį bei tą, apie darbą, apie naujas jo pareigas – akivaizdu, norėjo parodyt, kad yra puikiai informuotas.

– Tai visgi, kokia viso šio  cirko priežastis, – Benas negalėjo pakęsti priverstinių mandagybių.

– Šernas, – atrėžė tas ne be pasitenkinimo, lyg seniai būtų laukęs šio klausimo. 

– Šernas?! – Benas pasijuto nuviltas ir netgi įžeistas. Tai visgi ne ta nelaiminga, bet statistiškai labai reikšminga paklaida jam pakišo koją, o…kažkokia jau, berods, seniai išnykusi, ar tik ne kiaulės rūšis?

– Nu, ne visai šernas, – atsikrenkštęs patikslino vyresnysis.

– Tai kas, po galais?

– Šernė. Nėščia šernė.

– Tai viską keičia, – sarkastiškai išsiviepė Benas.

– Būtent, – sutiko tardytojas.

– Gyvenime nesu matęs šerno. Ar šernės. Tik paršą vaikystėj.

– Niekas nėra jų matęs. O jei paliksim tave laisvėje, tai ir nepamatys.

– Suprantu…O kaip?

– Savaeigiu IX 9. Jis registruotas tavo vardu.

– Oho. Aš turėsiu IX 9?

– Jau nebeturėsi…

– Ak taip, žinoma, – supratingai palinksėjo Benas.

Vyresnysis pradėjo žingsniuot po kabinetą. Akivaizdžiai nervinosi. Tada palinko prie Beno ausies ir paklausė taip įtaigiai, kaip tik mokėjo:

– Gal visgi apsieisime be teismo? Juk žinai, kiek pasiaiškinimų mums teks rašyt…

– O man kas iš to?

– Tarkime, vietą galėsi pasirinkti pats.

Benas akimirkai susimąstė. Juk kokia prasmė rinktis konkrečią vietą, jei tame suknistam Paraleliniam pasaulyje viskas gali būt atvirkščiai?  Nors… Sachara turbūt ir Afrikoj Sachara, o jei paimtume, tarkime, kokias laukinės džiungles…

– Noriu į Akrą. Į rezervatą, – staiga apsisprendė.

– Čia kur?

– Afrikoj. Žmonės ten savo noru gyvena kaip laukiniai,  miega medžiuose, lyg kokios beždžionės. Na ne šiaip medžiuose, jie ten net  įsigudrino statyt namus. O jų bobos laksto nuogos!

– Na…Kaip pasakysi, – sumurmėjo trečio rango pareigūnas, akivaizdžiai pirmą sykį išgirdęs tokį keistą pageidavimą. Tuo pat metu ryžtingu judesiu uždarė kapsulės liuką. – Kapsulė paruošta šuoliui, nusileidimo koordinatės – Akra 5. 592571, -0. 190205. Pradėti perkėlimo procedūrą!

Pusiau gulomis tvirtai prisegtas krėsle, pro nedidelį langelį liuke Benas stebėjo, kaip pamažu patalpa prieš jo akis ima suktis, įgaudama vis didesnį pagreitį, kol visa aplinkui susilieja į vientisą masę, skriejančią anapus mažučio langelio. Galop sąmonė neatlaikiusi didžiulių apkrovų ima gesti ir paskutinę akimirką jis dar pajunta, kaip atsileidžia krėslo diržai – paskutinieji saitai su šiuo pasauliu.

                                      ***

Ryški šviesa plieskė į akis, stipriai suveržtos galūnės neleido nė krustelėti. Pasukiojo galvą – toji irgi buvo suveržta, o į sprandą nemaloniai ir netgi skaudžiai rėmėsi kažin koks kietas daiktas. Vos prasimerkęs matė vien mirgančias juodas museles baltutėliame fone, bet ausis pasiekę garsai – vis pasikartojantis pypsėjimas, kažkokios technikos ūžimas tolumoje, keisti vibracijos tonai – neleido apsirinkti:  ši vieta jokiu būdu negalėjo būt  nei laukinės džiunglės, nei jų imitacija.

“Jis mane apgavo, tas sutrauka, kas per…”– pusbalsiu  suurzgė Benas.
Akims galiausiai pripratus prie trikdančiai ryškios šviesos, suvokė esąs ne tik surištas, bet ir pats įkalintas kažkokioje stiklinėje kolboje, lyg koks vabzdys.  Iš viršaus jį smalsiai stebėjo žilutėlis pakumpęs seniokas, gaubiamos gelsvos aureoles, it koks senųjų laikų šventasis. Senio veidas, kad ir išplaukęs, atrodė iki skausmo pažįstamas, o jam už nugaros spietėsi jaunų žmonių ištįsusias veidais būrelis. Visi baltais drabužiais, išskydusiais siluetais, švytintys lyg jonvabaliai. Iš jų išsiskyrė baltaveidė smulkių bruožų tamsiaplaukė, susisukusi viršugalvyje milžinišką kuodą. Pastaroji irgi atrodė kažkur regėta. Bet svarbiausias čia, akivaizdu, šitas žilis.

„Gydytojas, senis turbūt bus gydytojas, o čia, matyt, kažkokia suknistai moderni reanimacijos palata. Bet kaip, kodėl…? ” – neramūs klausimai kirbėjo galvoje, bet jų ištarti garsiai Benas neišdrįso.

– Sveikas sugrįžęs į mūsų pasaulį, – žemu, malonaus tembro balsu pasisveikino žilis.

Aureolė apie senio galvą jau buvo išsisklaidžius. O ir visa jo palyda pamažu įgavo ryškesnius, labiau įprastus kontūrus.

– Ar man... Ar tai buvo koma? – Benas jautėsi it nubudęs iš gilaus sapno, bet viskas buvo pernelyg tikroviška, pernelyg realu...

– Nesijaudinkite, jums ką tik įvyko perkėlimas, tuoj viskas susidėlios į vietas, –  kuodotoji žilio pagalbininkė pasilenkė prie pat Beno veido, kiek tik leido apsauginė danga ir kerinčiai nusišypsojo.

Tuo pat metu Benas pajuto, kaip atsipalaidavo varžtai, surakinę galūnes, o kapsulė su juo pačiu viduje iš gulimos padėties pamažėle pradėjo kilti į vertikalią.

Šitaip Benas galėjo kur kas lengviau stebėti aplinką.  Tik  dabar jis žvelgė nebe į apspitusius jį jaunuolius,  o į iš pirmo žvilgsnio nepažįstamą patalpą.

“Erdvi ir sterili, su begale neregėtos įrangos, bet juk tai ne operacinė?  Po šimts velnių, čia juk eksperimentų stotis, o tas senis... Taip, žinoma, juk tai Oskaras, šios stoties idėjinis vadas ir smegenys, o jis pats – savanoris keliautojas! ” –  Benas pasijuto kaip žmogus, staiga supratęs, kad lyg tol jį filmavusi slapta kamera pagaliau išjungta ir viskas, kas čia vyko, viso labo tik surežisuotas spektaklis.

– Ar galva nebesisuka? – paklausė ta pati juodukė.

– Ne, viskas, rodos, gerai.

Benas prisiminė ir jos vardą – Stela. Ji jau nebe pirmą kartą džiugina jo akį pasitikdama sugrįžtantį, tiesa, palaidi plaukai merginai tinka kur kas labiau.

– Ar jūs neprieštaraujate, kad apklausoje dalyvaus mokiniai? –  Oskaras žvilgsniu parodė į jaunuolių būrelį.

– Ne, aš ne... Apklausoje? – Benas neprisiminė, kad kada būtų dalyvavęs kažkokie apklausoje, bet gal sąmonė dar nepasiekė visos jo ilgalaikės atminties klodų.

– Tai standartinė procedūra, – senis kalbėjo hipnotizuojančiai ramiai.

– Vardas, pavardė? – jau kitokiu, kur kas oficialesniu tonu pradėjo Stela.

– Jošas Rubis.

– Iš kur jūs?

– Iš 29 visatos. Koordinatės…

– Nebūtina, – mergina grakščiai mostelėjo savo miniatiūrine baltutėle plaštaka. – Profesija?

– Maisto inžinierius.

– Hmm, neblogai…Ką atsimenate iš pastarojo perkėlimo?

– Rodos, viską.

– Nepasakokite, tiesiog ramiai ir nuosekliai prisiminkite savo paskutinę kelionę.

Jošas užsimerkė ir bandė sustyguoti įvykius eilės tvarka.  Tačiau pasąmonė neklausė ir kėlė jam padrikus vaizdus: vyrai juodais drabužiais, springstanti Elena, numuštas androidas ir jo į priešingą pusę užlaužta koja…Akra?

– Ei, po velnių, kaip čia nutiko, kad neprabuvau anapus nei paros?! Man juk dar priklausė ekskursija  į Akrą, nors tas jų šiukšliavamzdis pasitikėjimo nesukėlė, – sukrizeno eksperimentuojamasis.

– Dėl tos ekskursijos ir teko nutraukti bandymą anksčiau laiko. Nebuvome garantuoti jų perkėlimo sugebėjimais, o be to, tas bilietas galioja tik į vieną pusę, – sarkastiškai šyptelėjo Oskaras.

Jošas nuoširdžiai nusikvatojo. Jis jautėsi visiškai atsipalaidavęs ir tuo pačiu be galo reikšmingas šiame slaptame eksperimente. O ir ko jam nerimauti: po kiekvieno reiso sąskaitą papildydavo stabili ir gan solidi sumelė.  Nutraukęs eksperimentą, tiksliau, pareiškęs norą likti bet kurioje iš aplankytų Visatų, galės gyventi kaip sumautas milijonierius – valiuta bus konvertuota į to Pasaulio valiutą ir tiek tos bėdos. Baisaus čia daikto, kad šįkart teko kiek anksčiau nei įprastai sugrįžt. Juk jau seniai pametė skaičių, kiek tų Visatų yra išnaršęs.

– Beje, kelintas jau bandymas?

– 100–tasis… Taigi, dabar esminis klausimas, prašome rimtai pagalvoti, prieš atsakant.

– Aha? – Jošas iš patirties žinojo, kad tokie klausimai prie gero nepriveda.

– Ar jau apsisprendėte kurioje iš aplankytų Visatų norėtumėte apsistoti galutinai?

– Kur jau čia apsispręsi, kai jūs mane tarsi tyčia mėtot į visokius nieko vertus pasaulius? Juk jūs to nedarot specialiai, a? – sukrizeno, patenkintas savo sąmoju.

– Žinoma, ne. Perkėlimo vietos parinkimas vykdomas automatiškai, mes tam neturime jokios įtakos.

– Tai kodėl aš vis patenku į kokią nors sumautą skylę? Vienur tokia betvarkė, kad nė dorai nesuprasi, kas prie ko. Kitur valdžia neleidžia nė krustelt, reguliuodama ir sekdama kiekvieną žingsnį. Visur pilna kvaištelėjusių androidų, kai kur tie suknisti robotai jau net perėmė valdžią.  Ne, aš tikrai ketinu susirast ką nors tinkamesnio ilgesniam apsistojimui!

Oskaras su Stela susižvalgė. Studentai vienas paskui kitą nudelbė akis žemyn ir ėmė tyrinėti grindis. Stela pabandė dar kartą:

– Esate minėjęs, kad vienos Visatos visgi buvo draugiškesnės už kitas?

– Ne ne ir dar kartą ne – pageidauju judėt toliau!

– Suprantama. Tuomet lįskit lauk iš kapsules.

Lyg pagal komandą kapsulė atsidarė pati,  o sprandą nemaloniai spaudęs laidas kartu su visa kita įranga nukrito žemėn tarsi neregimu peiliu perpjauta. Jošas kiek svyrinėdamas išžengė lauk.

– Ir kas dabar?

– Studentės nuves jus į poilsio zoną, o kai jau būsite pasiruošęs, apsauga palydės iki perkėlimo angos. Geros Jums kelionės… –  Jošui pasirodė, kad Stelos akyse jis pastebėjo nusivylimą.

Kai tik Jošas,  atsargiai vilkdamas savo kiek aptirpusias kojas,  iškiūtino pro duris, Oskaras priekaištingai pažvelgė į Stelą:

– Tu ir vėl bandai pastūmėti eksperimentuojamąjį rinktis. Dar kartas ir būsi nušalinta nuo tyrimo, – jo veidas bematant tapo atšiaurus, netgi žiaurokas, o malonaus žmogaus kaukė dingo be pėdsakų.

– Bet taip niekas niekuomet nieko ir nepasirinks. Per pusantrų metų nei vieno patenkinto...

– Tą juk ir reikėjo įrodyt ar ne, – Oskaro veidas tapo bejausmis.

Daugiau neištardami nė žodžio, abu paniro į savo nesibaigiančius darbus: duomenų klasifikavimas, sutikrinimas, analizė, išvados – ir vėl nieko naujo, ničnieko, kas bent kiek nustebintų.  Tyrimas ėjo į pabaigą, buvo belikusios vos kelios savaitės, bet jiedu juto, kad galėtų pabaigti jį čia ir dabar:  rezultatas daugiau nei aiškus ir jokių prošvaisčių, kad artimiausiomis dienomis kas nors galėtų pasikeisti.

Po valandėlės kitos, Stela sugriebė nuotolinį stoties valdymo punktą ir prieš duodama komandą  mašinai, pasitikslino:

– Tai ką su tuo Jošu? Namo, atgal į 29–tą? Maniau, šis bus kitoks, nei visi…

Atsakymo ji net nelaukė – Oskaras niekuomet neatsakinėdavo  į akivaizdžius klausimus.

– O ar tik ne ant 29–tosios vakar užkrito meteoritas? – jau paspaudus lemtingą mygtuką, klustelėjo.

– Ką padarysi, Stela, tu juk stengeisi, – Oskaro balse buvo justi ironija.

– O juk tikrai stengiausi, bet juk žmonės tokie nuspėjami, ar ne? Tiek skirtingų veidų, o išties skiriasi tik individo patologija ir motyvacija. Ir tos jų “unikalios asmenybės“  –  viso labo išankstinių nuostatų ir abejotinos vertės įgūdžių rinkinys. 

– Mhm, – patenkintas Stelos įžvalgom, linktelėjo eksperimento vadovas. –  Primityvi, į susinaikinimą linkusi rūšis, kuri savo misiją jau išpildė. O ar išties “naujieji žmonės” jau pasiruošę pakeisti savo kūrėjus, parodys naujasis eksperimentas. Nors atsakymą mudu jau žinome...