Mieganti mirtis 5

Kriminalistas sėdėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Šalia Odekolonas su Jonu ginčijosi dėl Žaliųjų ežerų užterštumo. Trisdešimt trijų Raimundas nevaikščiojo vandeniu, nepaversdavo vandens vynu, net vyno vandeniu negebėjo paversti. Tik šlapimu. O štai žudikas padarė stebuklą. Muitinės vadovas atėjo į darbą septintą valandą. Devintą valandą darbuotojai nesulaukė savo vado susirinkime. Rado nužudytą. Per tą laiką kameros neužfiksavo jokio judesio prie kabineto durų. Kabinete atrasti du puodeliai, svečias visgi apsilankė. Žudikas, galbūt politikas, arba žudikė, galbūt žmona, sugebėjo nunuodyti vyrą migdomaisiais. 
- Ar turim lavonskrodžių išvadą? - paklausė Raimundas.
- Niekas neskuba, - šyptelėjo Alenas.
- Važiuojam pas Daivą, - atsikėlė Raimundas.
- Pas ką tokią? – susidomėjo Jonas.
- Patalogoanatomę. Gal dar budi ir pasakys ką. Šiandien daugiau ir nebepadarysime. 

Pasigirdo nedrąsus beldimas.
- Užeikite, - pakėlė antakius Alenas.
- Sveiki, kaip jūs čia įsikūrę grąžtų gamykloje? - į kabinetą kyštelėjo Aleksandros galva.
- Jūs beldžiatės? – nustebo Jonas.
- Įprotis, - Aleksandra mirktelėjo Jonui. - Jeigu darote kažką netinkamo, kad spėtumėte paslėpti. Norėjau pasikalbėti apie bylą.
- Na, mes... – nutęsė Raimundas ir viltingai pažvelgė į Aleną.
- Primesk, Jonas turbūt nebuvęs morge. Mes su juo važiuojam, o tu pakalbėk su STT. Susitiksim rytoj, – Alenas apkabino per pečius nieko nesuprantantį Joną ir išvedė iš kabineto. Vyrai ilgą laiką dirbo kartu. Kai kuriuos dalykus žinodavo be žodžių. Aleksandra spoksojo į Raimundą.
- Pradėsit nuo žmonos ir darbuotojų, kaip sakė jūsų kolega Jonas, ar nuo Bukausko? – tiesiai paklausė Aleksandra. Raimundas dvejojo, ar verta pasitikėti šia moterimi. Delsė su atsakymu.
- Jūsų labai gera atmintis detalėms, - šyptelėjo.
- Tik toms, kurios man įdomios. Aš labai išsiblaškiusi.
- Ši byla jums įdomi?
Aleksandra nieko neatsakė. Daili, išsilavinusi moteris turėjo du prastus įpročius. Neslėpdama spoksodavo į žmones ir ignoruodavo klausimus, kuomet nenorėdavo atsakinėti. Dauguma žmonių paklausti ką nors atsako. Sako tiesą, meluoja, išsisukinėja, juokauja. Tik ne ši STT pareigūnė. Aplinkiniai šalia jos kartais jausdavosi nejaukiai. Palyginus su šiais įpročiais, rūkymas ne taip kenkė santykiams. Raimundas to nežinojo. Apsisprendė:
- Pirmiausia kalbinsime Bukauską.
- Drąsu, - Aleksandra vėl nusišypsojo. – Priimsit mane?
- Žinoma, mielai, - Raimundas žvelgė Aleksandrai į akis. Ši nusuko žvilgsnį, ir Raimundas greitakalbe išbėrė:
- Jau vėlu, gal pavakarieniautumėte su manimi?
- Gerai būtų kažką užkrimsti.
- Aišku, gal moterys nevalgo vakarienės, - sumišo Raimundas.
- Aš nakčiai ir cepelinus valgau, - mirktelėjo Aleksandra. Storėjo nuo maisto, tačiau skyrybų metu numetė dešimt kilogramų ir galėjo apsimesti visada liekna moterimi. Raimundas to nežinojo.

„Markus ir Co. “ įžengė trisdešimtmečių pora. Aplinkiniai neturėjo nė menkiausio įtarimo, kad tai – pareigūnai. Mat pareigūnai išvaizda nesiskiria nuo kitų žmonių, o „Markus ir Co. “ juos pamatysi retai. Raimundas liūdėjo puikiai suprasdamas, kad netrukus išleis nemenką ką tik pervesto atlyginimo dalį. Kriminalistas užsisakė anties krūtinėlės kepsnį su imbierų ir medaus padažu, o STT pareigūnė nutarė pasimėgauti totorišku jautienos žlėgtainiu su putpelių kiaušiniais, patiekiamu su svogūnais, marinuotais agurkais ir skrebučiais. Kalba pakrypo apie Kasiulio muziejų, kompiuterinius žaidimus ir baigėsi Glokų aptarimu.
- Namie turiu devynioliktą Gloką, gal nori apžiūrėti? – šį klausimą Raimundas uždavė žodžius berdamas trigubai greičiau nei įprastai.
- Noriu, - linktelėjo Aleksandra. Devynioliktą Gloką galėjo išrinkti užsimerkusi. Tiesiog patiko šis trisdešimt trijų metų, apžėlęs kelių dienų šeriais kriminalistas.

Apytuštėje švelniai oranžinėje svetainėje riogsojo du foteliai, žurnalinis staliukas ir didelis,  kompiuteriu besipuikuojantis stalas. Palinkusi prie staliuko Aleksandra surinkinėjo devynioliktą Gloką. Surinkusi šyptelėjo ir pažvelgė Raimundui, sėdinčiam kitame fotelyje, į akis.
- Galima tave pabučiuoti? - neištvėrė Raimundas. - Trumpai, tik prisiglausiu prie lūpų.
- Taip, - išraudusi atsakė Aleksandra. Bučinys užtruko keturiasdešimt septynias sekundes. Tiek užteko, kad Aleksandra imtų giliau kvėpuoti. Raimundas palietė Aleksandros krūtis ir atsirėmė į kietą liemenuką. „Turbūt visai mažytės, kad tokius liemenukus nešioja“, nusivylė Raimundas. „Kodėl aš dėjausi šį liemenuką, dabar pagalvos, kad neturiu papų“, nuliūdo Aleksandra. Tuo metu prasidėjo jų antrasis romantiškas bučinys. Raimundo lūpos nuslydo moters kaklu. Bala nematė to liemenuko, įkvėpė Aleksandra. Kelnaitės buvo pailgintos ir maskuojančios pilvą, o kojos neidealiai depiliuotos. Va čia tai bėda. Tuo tarpu Raimundas svarstė, kaip tvarkytis su erekcija. Apėmė siaubas, kad pabaigs jau dabar, ir Aleksandra nepatirs malonumo. Anglijos karalienė visuomet padėdavo tokioje situacijoje. Prisiminęs ją, Raimundas nurimdavo. O kur dar žydų sušaudymai. Aleksandra klausiamai pažvelgė į Raimundą. „Visas išsitepęs mano šešėliais, akių tušu ir lūpdažiais“, išsigando moteris. Moteris ir vyras romantiškai susiglaudė. Širdys plakė vienu ritmu.  Vyro širdis sveria apie tris šimtus penkiasdešimt, moters – apie tris šimtus gramų. Per žmogaus gyvenimą širdis suplaka vidutiniškai devyniasdešimt vieną milijoną kartų. Kol sėdėjo susiglaudę, Aleksandros ir Raimundo širdys kartu suplakė šimtą dvidešimt kartų.
- Kaip jautiesi? - paklausė Raimundas.
- Gera, - Aleksandra prigludo ir toliau svarstė, kaip nuvalyti savo pėdsakus nuo Raimundo veido. Ėmė ryžtingai bučiuoti jo veidą. Makiažas atkakliai priešinosi. Raimundas atsipalaidavo ir užkišo ranką Aleksandrai už kelnių. Susidūręs su keistos konstrukcijos kelnaitėmis jis vėl sutriko, tačiau net per kelnaites pajutęs sušlapusią Aleksandrą, pasiūlė:
- Eime į lovą?
„Dabar ji pagalvos, kad esu nemodernus“, pats išsigando savo pasiūlymo. Kraipydama užpakaliuką, Aleksandra pasuko link Raimundo miegamojo. Užsižiūrėjęs į šį vaizdą, kriminalistas užmiršo visus savo nerimus.
- Aš tave nurengsiu, - meiliai sušnabždėjo Raimundas.
„Pasižiūrėsim, kaip tau seksis“, piktdžiugiškai pagalvojo moteris.
Sekėsi prastai. Juodas kostiumėlis, mėlyni marškinukai greit paliko moters kūną. Fortūna begėdiškai nusigręžė nuo Raimundo pasiekus šarvinį liemenuką. Vyriškas išdidumas neleido prašyti pagalbos. Anglijos karalienės ir žydų sušaudymų nebereikėjo. Kuomet paskutinė tvirtovė buvo įveikta, Aleksandra įsirangė ant lovos ir stebėjo, kaip greitai pats Raimundas nusimeta džinsus ir marškinėlius.
- Aš noriu tave visą išbučiuoti. Ar nori, kad tave išbučiuočiau? Kaip tau patinka? – lyg apklausoje bėrė Raimundas. Aleksandra tylėjo. Daug kalbantis lovoje vyras jaudino tiek, kad atsakymų nebeliko.
- Dievinu moterišką orgazmą, - siekdamas palankumo sušnabždėjo Raimundas ir nuslinko žemyn, link Aleksandros tarpkojo.

Aleksandrai išėjus, Raimundas saldžiai užmigo.

Susapnavo rainą katiną. Katinas žiūrėjo į kriminalistą. Kriminalistas žiūrėjo į katiną. Tarp jų -  tuštuma.
- Ponas Higsas, - katinas ištiesė letenėlę.
- Raimundas, - prisistatė vyriškis. – Kaip yra?
- Pieno upės plaukia, dvylika nekaltų katyčių bėgioja aplink ir visur minkštos pagalvėlės, - sumurkė katinas.
- Kur čia taip? – nusistebėjo Raimundas.
- Pasuk smegenis. Mane juk muitinės vadas čia atsiuntė, - katinas lėtai užsimerkė.
Prabudęs Raimundas susikeikė. Lietuviški keiksmažodžiai „Žalia rūta“ ar „Žaltys“ neskambėjo jo galvoje. Kiti keiksmažodžiai padėjo išreikšti emocijas geriau.

Atėjęs ryte į komisariatą kavagėriui, Raimundas rado Aleną ir Joną audringai diskutuojančius. Alenas tikino, kad be pažinčių jokioje įstaigoje neprasisuksi. Pažintys ir verslas stumia valstybę į priekį. Jonas burbėjo apie nepotizmą. Termino „nepotizmas“ atsiradimas siejamas su viduramžių bažnyčiomis, kuomet popiežiai į garbingas bažnyčios pozicijas paskirdavo savo giminaičius. Jaunuolis tikino, kad galima ir kitaip. Kažką šūkaliojo apie Skandinaviją. Diskusija Raimundą pralinksmino. Juk kriminalistų skyriaus vadovas tikėjo, kad Jonas pakliuvo į policiją per pažintis – gal generalinis ar koks kriminalinės biuro pareigūnas pasirūpino.
- Kaip yra su Daiva? – paklausė Raimundas.
- Primesk, Jonas pakvietė ją į pasimatymą, - skubiai atraportavo Alenas. Jonas išraudo.
- Ne kažką, - nusijuokė Raimundas, prisiminęs patalogoanatomės skundus ir verkšlenimus. – O lavonas?
- Daiva sako, kad lavonas tapo lavonu tarp aštuntos ir devintos ryto. Tokios migdomųjų dozės pats išgert nebūtų sugebėjęs. Kažkas sugirdė. – Jonas nudžiugo, kad nebekalbama apie jo meilės reikalus.
- Primesk, višta ta Daiva, - nusijuokė Odekolonas. - Jeigu jis nenumirė prieš aštuonias, tai būtų nuėjęs į susirinkimą. Gal reikėtų, kad kažkas vyresnis peržiūrėtų išvadas?
- Gali tuo pasirūpinti? – sukluso Raimundas. – O aš tuo tarpu imsiuosi Bukausko.
- Gal ir aš galiu? – cyptelėjo Jonas.
- Jau praeitą kartą į apklausą ėjome trise, gal užteks, - atsiduso Raimis.
- Dabar tik dviese, - paprieštaravo Jonas.
- Dar STT prisijungs. Saugumui mes neįdomūs, VAD‘o atsikratėm, kriminalinės biurą apeisim kartu su STT. O tu eik su Alenu.
Raimundui tariant šiuos žodžius, pasigirdo nedrąsus beldimas į kabineto duris.
 
Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimtaisiais Lietuvos SSR Aukščiausioji taryba iš operos ir baleto teatro pastato persikėlė į pastatą, pastatytą apverstos piramidės principu. Tuo metu įprastas architektūroje modernistinis stačiakampis pradėtas skaidyti į daugialypes formas, siekta dinamikos, ekspresyvumo. Panašūs sprendimai matomi Bostono municipaliteto ir Birminghamo centrinės bibliotekos projektuose. Seimo rūmų formos aiškumą pabrėžė netgi fasadą skaidantys elementai. * Mykolas Bukauskas ramiai gurkšnojo trečią puodelį kapučino kavos.

Tuo tarpu mašinoje, pakeliui pas politiką, Aleksandra pasakojo Raimundui STT žinomą informaciją. Geraširdis Bukauskas visuomet ištiesdavo ranką sunkiau gyvenantiems. Daugelis su juo susidūrusių žmonių asmeniškai paminėdavo geru žodžiu. Politiko prigimtis pasireikšdavo tik sprendžiant politinius reikalus. Šypsodavosi, kalbėdavo taip, kad niekas nesuprastų, manipuliuodavo ir prastumdavo vieną kitą reikaliuką su verslo atstovais. Kelią į savo kiemą išasfaltavo Europos sąjungos pinigais, o autobuso tvarkaraštis keistai sutapo su laiku, kuomet vaikams reikėjo į mokyklą ir iš jos. Vaikai užaugo, tačiau tvarkaraštis liko. „Vardan tos Lietuvos“, kilniadvasiškai mostelėjo ranka Bukauskas.
Raimundo ir Aleksandros vizitas jį nustebino. Ne tokią Lietuvą politikas įsivaizdavo.
- Prašom, prašom, - mostelėjo ranka Bukauskas.
- Sveiki, - Aleksandra nusišypsojo, o Raimundas padavė ranką. – Kriminalinė ir STT. Turbūt girdėjote, kad žuvo muitinės vadovas.
- Girdėjau, girdėjau, - Mykolas nerimastingai linktelėjo.
- Norime užduoti keletą klausimų.
- Žinoma, žinoma, aš visuomet bendradarbiauju su teisėsauga.
- Ar jūs pažinojote muitinės vadovą? - laikas, kol pasirodys kriminalinės biuro skaldytojai, trumpėjo, dėl to Raimundas nutarė iškart užduoti rūpimus klausimus.
- Žinoma.
- Kaip? – kriminalistas mėgo neapibrėžtus klausimus.
- Siekiant užtikrinti Lietuvos ekonominės erdvės apsaugą, mes glaudžiai bendradarbiaujame su valstybinėmis institucijomis, be abejo, vadovaudamiesi teisės aktų nustatyta tvarka, - išbėrė Mykolas.
- Kaip gerai pažinojote muitinės vadovą? – patikslino klausimą Raimundas.
- Ypatingą dėmesį skiriame valstybės tarnautojų, pareigūnų nepriekaištingai reputacijai, efektyvumui, skaidrumui, asmeninėms savybėms. Siekdami užtikrinti, kad iš trečiųjų šalių... – Bukauskas puikiai mokėjo į užduodamus klausimus atsakinėti taip, kaip norėjosi pačiam. Sugalvodavo žinutę, kurią nori pasiųsti pašnekovui. Atsakyme į užduodamą klausimą įpindavo tą žinutę, o klausimą palikdavo neatsakytą. Šį kartą reagavo į trijų politikams stebuklingų raidžių derinį „STT“.
- Sustokime, - įkvėpė Raimundas. Laikas kriminalistą spaudė kaip vaiką, ant kurio sušukę „Sūris“, sušoko žymiai stambesni vaikai. – Galime žaisti šį žaidimą, tačiau galime ir kitaip. Nužudytas žmogus. Jūs tiesiai atsakote į mano klausimus, o aš jums suteikiu vertingos informacijos.
Mykolas sustingo. Pajutęs spoksantį Aleksandros žvilgsnį, nejaukiai pasimuistė. Gorgonės Medūzos dirstelėjimas bet ką priversdavo suakmenėti. Pareigūnė retai žiūrėdavo į veidrodį. Politikas priėmė sprendimą:
- Gerai, klauskite.
- Ar jūs pažinojote muitinės vadovą?
- Taip, politikai pažįsta statutinių įstaigų vadovus, - išgirdęs Raimundo kostelėjimą, Mykolas pasitaisė: - Taip, pažinojau.
- Ar jūs bendraudavote?
- Taip.
- Kaip dažnai jūs susitikdavote?
- Priklausomai nuo aplinkybių, - kostelėjimas, - gal kartą per mėnesį, du.
- Ar jūs gavote laišką, siūlantį susitikti pusę aštuonių ryte prieš pat nužudytojo mirtį?
- Aš gaunu daug laiškų, - nusuko akis Mykolas. Nejauki tyla, kurios patyrę pareigūnai nenutraukė. Pauzei užsitęsus, Mykolas tyliai ištarė: - Taip.
- Ar jūs nuvykote į susitikimą?
- Ne.
- Kodėl?
- Nes turėjau reikalų.
- Patikslinkite.
Mykolas svarstė. Raimundas paragino:
- Mes kalbam apie žmogžudystę.
- Gavau laišką dėl sūnaus. Neaiškus pilietis žadėjo pateikti kompromituojančios informacijos. Siūlė susitikti prie Bernardinų parko septintą. Galvojau, suspėsiu į abu susitikimus. Pilietis nepasirodė. Skambinau muitinės vadui, bet jis neatsiliepė.
- Turit liudininkų?
- Septintą prie Bernardinų parko? Ne, - atsiduso Bukauskas.
- Turit laišką dėl sūnaus?
- Ištryniau, išsigandau.
- Kas toliau?
- Nuėjau į darbą.
- Kada?
- Buvau prieš aštuonias.
- Kol kas tiek, mes nebuvome susitikę, - Raimundas linktelėjo. Intuicija suko viražus kaip šikšnosparnis naktį. Kriminalistas bandė suvokti, kur tas šikšnosparnis skrenda. Šikšnosparniai yra vieninteliai žinduoliai, prisitaikę aktyviai skaidyti.
- O man naudinga informacija? – pyktelėjo Mykolas. Pasijuto per daug išplepėjęs.
- Ruoškitės rimtai apklausai, - Raimundas pažvelgė į Mykolą Bukauską su gailesčiu.
- Membrum virile**, - lotyniškai susikeikė politikas.

- Kaip yra? – pasiteiravo Raimundas Aleksandros sėsdamas už vairo.
- Nerealiai. Ką pats manai? – moteris nuoširdžiai manė, jog kriminalistas klausia apie praeitą naktį.
- Aš ir nežinau. Man atrodo, nekaltas. Bet nuomonė tai ne faktas. Reiks VAD‘o pagalbos. Budi Seime, galės patvirtinti, kad Bukauskas atėjo prieš aštuonias, - šyptelėjo Raimundas.
Vyrai ir moterys gali būti labai panašūs. Tiek vieniems, tiek kitiems sunkiai sekasi atlikti dvejas užduotis vienu metu. Jeigu smegenys dirba su viena užduotimi – dirba visu pajėgumu. Jeigu smegenys dirba su dviem užduotimis – su kiekviena dirba tik puse pajėgumo. Ir rezultatas dvigubai prastesnis. Nors mitas, kad moterys gali vienu metu atlikti kelis darbus dar buvo gajus.
Vyrai ir moterys gali būti labai skirtingi. Galbūt tai vyksta dėl skirtingo lytinių organų vystymosi. Moterys anksti supranta, kad tai, kas malonu, yra viduje. Susidomi vidiniu pasauliu. Vyrai anksti supranta, jog įdomiausia – išorėje. Susidomi pasiekimais.
- Man irgi pasirodė, kad Bukauskas nekaltas, - nusivylusi moteris pratęsė pokalbį. – Ką mes darysime toliau?
- Kas mes? Juk neapklausinėsi žmonos ir darbuotojų, – išsprūdo Raimundui. Vakarai, praleisti žaidžiant Wolfenštein, didino spontaniškumą. Dirbdamas kriminalistas apgalvodavo kiekvieną žingsnį. Moteriškoje draugijoje svaiginantis kvapas užmušdavo apdairumą.
- Žinoma neapklausinėsiu, - pyktelėjo Aleksandra. Nesusivaldė: - Einu toliau dirbti. Pasidalinsiu informacija apie Bukauską, jei mes dar susitiksime.
- Kas nutiko? Tu pyksti? – Raimundas šūktelėjo nueinančios Aleksandros nugarai. Atsiduso ir prisiekė sau sugrįžti prie šio galvosūkio po bylos. Negalėjo vienu metu spręsti dviejų mįslių. Tuo tarpu paraleliniame pasaulyje, turintis daugiau sveikos nuovokos paralelinis Raimundas ir ne tokia kaprizinga paralelinė Aleksandra susitarė dėl kito pasimatymo.

Grįžęs į komisariatą kriminalistas susiraukė. Laukdami Raimundo, Alenas ir Jonas taršė artimiausios picerijos gaminį su keliais priskretusiais konservuoto tuno ir pigiausio kumpio gabaliukais. Viską vainikavo sutižę svogūnai.
- Gal kitą kartą imam sušių? - pasišlykštėjęs vyras užmetė žvilgsnį į kolegų puotą.
- O ką? Davai, - skubiai pritarė Jonas.
- Kaip yra? - vis dar suraukta nosimi paklausė kriminalistas.
- Primesk, morge dalbajobai dirba, - suirzęs dėl nepasitvirtinusios versijos apie skrodimo išvados klaidą, Alenas nevyniojo žodžių į vatą. – Visi tvirtina, kad muitas užsilenkė tarp aštuntos ir devintos.
- Vadinasi, tarp aštuntos ir devintos, - mąsliai nutęsė Raimundas, vis dar susiraukęs nuo tuno ir kumpio darinio vaizdo.
- Kas su Bukausku? - pilna burna pasiteiravo Jonas.
- Bala žino. Kriminalinės biuras išsiaiškins. Kol kas tik aišku, kad galime tirti savo versijas. Reikės žmoną ir darbuotojus papurtyti. Ir galvojame, kaip nužudė tą tipą. Kameros vaizdas yra. Niekas neužėjo, - kiekviena gera byla pasiekia momentą, kuomet nežinomųjų daugėja. Šioje byloje nežinomieji veisėsi kaip triušiai. Raimundui patikdavo aiškumas.

*http: //www. autc. lt/lt/architekturos-objektai/1470? ss=Seimo&type=1&rt=3
** penis